Po Jono Kazlausko dangum

Ne vien kalbininkai ar kalbos tyrinėtojai pastebi, kad mūsų kalba nuolat menksta, kad apsieiname su vis mažiau žodžių. Priimame tai, kaip neišvengiamybę, kaltę suversdami svetimųjų kalbų įtakoms ar net naujosioms technologijoms — tarsi kompiuteris, kaip koks kenkėjas, galėtų įlįsti į mūsų galvas ir nuskurdinti, sugadinti kalbą. Šnekų, pagraudenimų apie lietuvių kalbos reikšmę, jos turtingumą, grožį bei būtinumą ją saugoti, puoselėti lyg ir netrūksta.

Jono Kazlausko, aštraus proto kalbininko, atminimas, buvimas jo žemėje tebūna proga ne graudintis, o pamėginti bent jau pasvarstyti, ką rodo kalbos prastėjimas. Apie tai juk nešnekama. Ne svetimžodžiai mane labiausiai gąsdina, ir ne pasitaikančios klaidos liūdina — skaudu dėl kalbos nykimo, atbukimo, nes kalba juk mąstymo išraiška. Aukščiausiojo mums duotas protas, kuris pasireiškia mūsų mintimis. Pradžioje juk būna ne žodis, o mintis. Savo minčiai ištarti ir savą žodį turime O jei nyksta ne vien kalba? O jei ir patys nykstame? Ar ne tai rodo lėkštėjantis mūsų mąstymas ir jo išraiška — prastėjanti kalba?

Tai, aišku, ne vien lietuvių kalbos bėda. Bet būtent mūsų kalba yra labiausiai išlikusi, tą reiktų prisiminti. Ir kol gyvi mūsų senoliai, įsiklausyti į jų dainą ir žodį — gal dar pajusim jų proto, jausmo ir kalbos vienovę. Gal dar susigėsim, kad šitokį sodrų žodyną turėdami, neapsieiname be „tarptautinių“ pakaitalų.

Kokia savita ir turtinga būdavo kaimo žmogaus kalba — savo galva mintydamas, gausybę žodžių jis turėjo, ir kaip taikliai, kaip tiksliai rasdavo jiems tinkamiausią vietą. Mes nebežinom daugybės jų reikšmės. Užuot segęsi, movęsi ar avęsi, mes viską tik dedamės, o mūsų šunys ir katės vis rečiau belaka, dažniau maistą valgo. Atsidūstame, kad visas „Didysis lietuvių kalbos žodynas“ sutilpdavo piemenuko galvoj. Bet gal nė nepajuntame, jog tuo tarsi ir prisipažįstame, kad, mūsų, aukštus mokslus įveikusiųjų, diplomuotų, galvos prastesnės.

Ši mintis gali ir sutrikdyti, nes žmogaus proto išradimai — akivaizdūs. Per amžius sukauptas didžiulis kiekis žinių, kuriomis naudojamės ir be kurių jau nebeįsivaizduojame savo gyvenimo. Bet ar antropologai, ištyrinėję mūsų galvas, neištars kada liūdnos tiesos, kurią jau dabar mums byloja kalba — nebesivarginam mąstyti čia ir dabar. Yra paprasčiau kartoti tai, kas jau girdėta, išmokta. Ar ne dėl to ir žodžių pakanka mažiau, o kalbos tikslumą ir taiklumą vis dažniau keičiam gražbyliavimu — pilam žodžius kaip iš gausybės rago, o minties nėr, jos nė nepasigendam.

Kai valstybės tarnautoja, už rūpinimąsi lietuvių kalba turbūt solidžią algą gaunanti, įtikinėja, jog mūsų vaikams yra per sunku išmokti gimtąją kalbą — perdaug sudėtinga rašyba, reikia ją prastinti, supurto mintis: negi tikrai einame atgalios? Mūsų seneliai įveikdavo tas gramatikos taisykles, didžiavosi turtinga ir gražia savo kalba.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nereikia.

Dėkui Jonui Kazlauskui ir aukštam jo dangui už progą tai ištarti.

— Genovaitė Mačiūtė
Matiešionys, 2007 rugpjūčio 1.