Lietuva internete: žinių talka

Broliai Liuisas ir Jonas Rosales kartu su studijų bendrakursiais iš Paryžiaus kino operatoriumi Xavier Robino ir prodiusere Florence Borelly apsilankė Lietuvoje 1989 metais dar prieš atsiskyrimą nuo TSRS ir neformaliai pakalbino žmones gatvėse daugelyje vietų, iš surinktos medžiagos įamžino dokumentinį filmą „Žodžiai. Lietuva – 1989“ — liudijimą apie tuometinę tautos padėtį, pažiūras, ryžtą gyventi savarankiškai tautinėje valstybėje. Alvydo Statkaus ir Stasio Petkaus rūpesčiu filmas perduotas LRT mediatekon, jį pristatė Tomas Vaitelė 2024-03-11.

Medicina ir farmacija klesti miesčionių baime ir patiklumu, sukaupta gydymo klaidų ir sėkmių patirtimi, sustiprinta technikos išradimais, chemijos atradimais — bet be pamatinių gyvybės mokslo žinių ir be sisteminio supratimo.

Pasaulinio žiniatinklio raidos metraščio bibliografai „Laiko karietos“ archyvo dvidešimt­penkmečio proga paskelbė numatomų interneto įvykių ir jo santvarkos permainų metraštį dar dvidešimt penkeriems ateities metams.

Vakar interneto verslininkai pagaliau išdrįso paskelbti politinį pareiškimą — atvirą laišką Europos sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų inspekcijoms uždrausti žmonių sekimą reklamos priedanga. Ta proga platesnė interneto raidos ir internauto teisinės padėties apžvalga.

2016-02-19 prie Lietuvos mokslininkų sąjungos sutelkėme nusipelniusių šviesuolių mokslinį teismą „Mokas“ neiš­spręstiems kultūros kilmės, jos griovimo ir teisingos santvarkos klausimams išrišti. Matydami pavojų tautos, visos Vakarų civilizacijos likimui ir pasyvų mokslininkų plaukimą pasroviui, ryžomės pamėginti patys. Artėjant mokslininkų suvažiavimui, 2018-08-22 LMS menėje Vilniuje surengėme pirmąją savo nuotolinio darbo ataskaitą tautai.

Kai niekuo nesirgęs verslovės „Achema“ įkūrėjas, daugelio išradimų autorius, chemijos mokslų daktaras staiga buvo pripažintas nepagydomu ligoniu, nes žuvo, sekmadienį važiuodamas dviračiu, o pirmadienį susirinkusi „Achemos“ valdyba nerado skubesnio reikalo, kaip tuojau pat nutraukti energetikos programą, teko suprasti, kad viskas buvo nutarta jau iš anksto, kliūtis buvo belikusi pats Lubys. Bet ne, dar ir Lubienė turėjo prisiekti Lietuvos prezidentei Grybauskaitei nebesidomėti politika — demokratinėje valstybėje!

Sąjūdžio programoje tautų sumaišymo ir suliejimo politika yra prilyginama stalinistiniam genocidui ir smerkiama kaip nusikalstama ir antihumaniška. Tai, ką Sąjūdis laikė stalinistinio teroro nusikaltimu, mes šiandien sau aiškiname kaip vienintelę Lietuvos išlikimo perspektyvą. Žinau, kas man tuoj bus pasakyta: jei tu drįsti šitaip kritikuoti šiandienos ideologus ir demagogus, kaltindamas juos Lietuvos silpninimu ar net naikinimu, — vadinasi, pats esi Lietuvos išdavikas ir tikriausiai netgi nedraugiškų valstybių agentas. Ką gi, jeigu bandymas vadovautis Sąjūdžio programa, atnešusia Lietuvai laisvę, yra tarnystė priešui, belieka pripažinti, kad pagrindinis šiandienos eurotautininkų priešas yra — nei daugiau, nei mažiau — pati Lietuvos laisvė. Laikas baigti šį kvailą etikečių klijavimą, ir pagaliau pripažinti, kad Lietuvą pradėjome laidoti, neišgirdę mirties nuosprendžio, ir ryžtis pagaliau gaivinti, o ne dusinti jos gyvybę.

2018 m. vasario 16 dieną Venesueloje (dabartinės Lenkijos dydžio Vidurio Amerikos valstybėje lietuviškos kilmės vardu) gyvenanti filologė, tiriamosios žurnalistikos žvaigždė ispanų kalbos pasaulyje, Lietuvos išeivių gudų istorijos tyrinėtoja, LEU garbės daktarė Jūratė de Rosales Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga surengė platų Kovo vienuoliktosios paminėjimą per šalies televiziją, dienraštyje „El Nuevo País“ ir populiariausiame kultūros politikos žurnale „Zeta“.

Iš galybės prisiminimų apie Justiną Marcinkevičių Valentinas Sventickas sudėliojo gražią knygą — su daugybe nuotraukų, su žmonių atmintyje šmėstelėjančiomis iištraukomis iš poeto eilėraščių, dramų ir padavė mums kaip ramstį. Kol dar turi į ką atsiremti, dar gali būti ir išbūti — Lietuvoje, su Lietuva širdyje. Gyvename laiku, kai vidutinybės (ar ne juos šviesaus atminimo akademikas, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius vadino „pilkaisiais“, „agresyviais“) nebeslepia, kad asmenybės jiems trukdo. Tokius erzina ir tai, jog tėvynės bei tautos stiprybės ieškančiam vis ne itin linksmas Justinas Marcinkevičius „pasipainioja“. Net gyvenimo datas pagal Lietuvą poetui likimas ar Aukščiausiasis surikiavo — ir gimimu, ir mirtimi su tėvyne surišo.

Nenagrinėdami ir nesusivokdami, kas išties vertinga, o kas ne – ir nužmogėti galime. Neapleidžia mintis, kad žiniasklaida ne taip jau retai tuo keliu mus ir veda. Bet negi privalome juo eiti – galime gyventi savo galva, Būna ir nemokamų gerų koncertų, vertingų susitikimų, ir bibliotekų knygos laukia skaitytojų. O dėl skonio pasiginčyti ne tik verta, bet ir būtina. Kad žmonėmis išliktume.

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Mokslu vadiname patikrinamų, įrodomų, tomis pat sąlygomis neišvengiamai atkartojamų ir tikrovėje naudingai pritaikomų priklausomybių supratimą — tikslias ir neprieštaringas žinias apie numatomus gamtos reiškinius ir dėsningumus visuomenėje tarp priežastie ir pasekmės.

Mokslas yra ne empirinių duomenų aprašymas, o priklausomybės dėsningumų įrodymas. Paskelbiant viešai, atskleidžiant prielaidas, sąlygas ir patikrinamus duomenis. Mokslu vadiname tik prasmingus tikrovės uždavinių sprendimus, ribojantis žmogaus patirties srityse ir naudingai pritaikomus gyvenime.

Žmogaus protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Klaidos mokslo tyrimuose neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą). Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. O pastebėjus prieštaravimą, paneigtas teiginys turi būti taisomas, valomas, tikslinamas arba visai atsiimamas.

Tikėjimas yra pasikliovimas prielaida, kad gamtos dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės nei valios, kad tiesa yra viena. Dievas (sutvėrėjas, kūrėjas, viešpatis, absoliutas, logas) — tai objektyvus dėsningumas, visuotinė pasaulio tvarka, gamtos išmintis, beasmenis kosminis protas. Lietuvių tikėjimas (iki krikšto) buvo gamtamokslė pasaulėžiūra. Dievą lietuviams rodo ne antgamtiški pasireiškimai, o gamtos dėsniai. Ir stebuklų darymas lietuviams reiškia kūrybą: turto (gėrio, darnos, grožio) sukūrimą iš nieko — iš tos pat jau esamos medžiagos, tik pertvarkius ją protingai savo darbu ir išmanymu. Pagal gamtos dėsnius — pagal Sutvėrėjo planą.

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidos aprašo sąlygas (aplinkybes), kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu). Tačiau aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.

Esminės ydos, neišsprendžiamos klaidos dažniausiai kyla jau pradinėse sąvokose: suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, keliaprasmes, prieštaringas sampratas — laikant jas savaime aiškiomis. Žmogus ne Dievas, negali pažinti visos tiesos. Juolab suvokti jos tiesiogiai. Nujausti gali, bet negali būti tikras išvados teisingumu. Būtent tai yra demokratinės politikos ir dabartinės mūsų santvarkos teorinis pamatas. Šio klystkelio pradžia, kvailos santvarkos sąlyga, gėdingos gyvensenos priežastis yra mūsų samprotavimo yda: objektyvios ir absoliučios tiesos suplakimas į vieną sąvoką.

Šiais laikais mokslu vis dažniau vadinamas ne vien tyrinėjimas ir samprotavimas, ieškant objektyvių priklausomybių ir gamtos dėsnių, bet taip pat švietimas ir ugdymas, perteikiant įsiminti jau žinomas žinias.

Tyrėjui atradus dar nepastebėtą dėsningumą, priėjus išvados, prieštaraujančios politinei doktrinai, vietoj dalykinio svarstymo tokį tyrėją lengviau apšaukti „pseudomokslininku“. Todėl prieš ką nors skelbdamas neatitinkamo priimtai koncepcijai, privalai pats kruopščiai pasitikrinti, ypač ar nėra mokslinės metodikos taikymo klaidų. O jeigu esminių mokslinio požiūrio ydų nėra, tai dera atsigręžus sumaniai patikrinti tokių etikečių klijuotojų argumentus — ar jie patys neatstovauja „pseudomokslo“ užsakovams.

Kai po pradinio skaitymo, rašymo, skaičiavimo pratybų mokykloje pradėjome mokytis algebros, chemijos, fizikos, geometrijos formulių, visi nustebome, kad iš mūsų reikalaujama įrodinėti teoremas — kam įrodinėti tai, kas jau įrodyta, kas visuotinai žinoma? Kodėl neužtenka žinoti, įsiminti? Išdrįsau paklausti paties matematikos mokytojo: kodėl aksiomos tik paminėtos, jų įrodyti negalima, nebūtina nė „iškalti“, o įrodinėti privalome Pitagoro teoremą ir kitus seniai įrodytus dalykus. Argi to gyvenime prireiks?

Kai lenkmečiu valdininkams buvo leidžiama savivaliauti, laikyti lietuvius ir Lietuvos gudus žemesnės rūšies lenkais, vadinti juos bydło, — pateisinti negalima, bet galima paaiškinti fašistine Želigovskio okupacija. Kai stribams buvo leidžiama išvadinti dorus ūkininkus бандиты ir tuo pagrindu juos kankinti, žydyti, tremti į Gulago lagerius, dar suprantama komunistine Stalino aneksija. Bet ką galvoti ir ko tikėtis, kai dorus lietuvius, praskolintus ir apiplėštus žemiau skurdo ribos taikos metu, savi Lietuvos politikai vadina vagimis ir banditais, durniais vargoleis, duskit, pavidolei?

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais. Sambūrio „Patirtis“ užsakymu išguldžiau savo išvadas, į kokią padėtį esame patekę ir kokius turime pasirinkimus.

2014 metų birželio 29 dieną įvyks referendumas išreikšti tautos valiai ir tramdyti politikams, kurie jau atvirai išduoda savo tėvynę Lietuvą, įžūliai nepaisydami daugumos žmonių nuomonės, niekindami doros papročius ir protėvių atminimą, griaudami paskutinius lietuvių valstybės pamatus. VRK savo išaiškinimu neleido balsuoti už kiekvieną referendumo klausimą paskirai — tik už visus arba prieš visus keturis:
1. Sumažinti referendumui surengti reikiamų parašų skaičių iki 100000;
2. Referendumu priimtus sprendimus keisti tik referendumu;
3. Atstatyti Lietuvos piliečių nuosavybės teisę žemei, miškams ir vidaus vandenims;
4. Gamtos išteklius pramoniniu būdu naudoti tik po privalomojo referendumo.

Dainius Razauskas: Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama uždrausti sulenkintas pavardes Lietuvoje rašyti lietuviškai. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė ir visur kitur būtų rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, „iškraipančius“ pavardę, bausti. O tai yra agresyvus svetimos valstybės okupantės noras išstumti lietuvių kalbą iš mūsų valstybinės kalbos į buitinę šneką, tada per mokyklas ir žiniasklaidą vėl lenkinti Lietuvą — mūsų pačių įstatymais.

Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį — principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Europa yra gerai, jeigu mes patys nepersistengiame, suteikdami jai galių, kurių suteikti jokiais būdais negalima. Mes jau esame pardavę visus strateginius objektus, visas gamyklas, visus bankus, todėl jeigu dar ir žemę parduosime, tai Lietuvos paprasčiausiai neliks po kokių 20-30 metų. Tai ne šiaip išgalvota grėsmė — tokia dabar yra pasaulio tikrovė. Todėl šiandien daugybė žmonių prisideda prie referendumo organizavimo „iš apačios“, nes valdžia jau seniai netarnauja žmonėms, kaip turėtų. Tauta laikoma kvailio vietoje ir netgi jos aiškios nuostatos yra ignoruojamos. Valdžia žemina lietuvių tautą, sakydama, kad ji esą nieko negali nuspręsti, nes nėra informuota kažkokiais specifiniais klausimais. Galima pagalvoti, kad Lietuvos valdžioje dešimtmečiais sėdi tik patys geriausi specialistai. Tai kodėl gyvename prasčiau už kaimynus? Ką tie „specialistai“ padarė gero ar tokio stebuklingo sugalvojo? Ogi nieko. Lyginant su šveicarais, mūsų visuomenė yra visiškai užblokuota, iš jos atimta bet kokia teisė spręsti. Šveicarijoje žmonių bendruomenės sprendžia visus klausimus vietoje, pačios priiminėja įstatymus ir nuolat kontroliuoja valdžią, kaip ji vykdo tautos įpareigojimus.

Valdas Anelauskas Kiekvienas lietuvis turime visada išlikti ištikimas savo tautai ir tėvynei Lietuvai (pats pridėčiau, ir mūsų visai baltajai rasei). Aš esu savo tėvynės, savo tautos patriotas, bet tik ne šitos dabartinės Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, patriotas. Man dabartinė Lietuvoje esanti valstybė, švelniai diplomatiškai tariant, nereiškia nieko, o tiesiai šviesiai — ji yra mano priešas, kaip ir visos lietuvių tautos priešas. Ši valstybė mūsų brangiąją motiną Tėvynę mums pavertė pamote.

Esame labai susirūpinę dėl tolimesnio Lietuvos Respublikos likimo. Lietuvos visuomenė tiesiogiai nedalyvauja ir šiandien negali dalyvauti valstybės valdyme, nors pagal konstituciją „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.). Demokratinė santvarka Lietuvoje vis labiau pralaimi dėl perdėm sureikšminto politinių partijų vaidmens. Nors jos atstovauja vos keliems procentams gyventojų, tačiau jų atstovai turi įstatymų leidimo teisę. Seime įsigalėjo imperatyvus mandatas. Imperatyvus mandatas yra būdingas autoritarinėms valstybėms, kuomet autokratai paskiria marionetinius deputatus į valstybės tarybą. Seimo nario mandatą gavęs deputatas jau nebeprivalo atstovauti rinkėjams, nors per rinkimus būtent tam jis buvo įsipareigojęs. Tokiu būdu melas ir apgaulė tampa legalia Seimo nario savybe. Lietuvoje paprastą kyšininkavimą pakeitė piktnaudžiavimas valstybine galia ir kitos politinės korupcijos formos. Lietuvoje piliečių teisės ir laisvės virsta imitacija. Masinis rinkimų klastojimas, politinė korupcija, išrinktų deputatų bėgiojimas iš partijos į partiją, iš frakcijos į frakciją ir „parsidavimas“ yra rimti simptomai, kad mūsų valstybės valdymas sutrikęs ir vyksta vidinė šalies okupacija.

Reikia pagaliau nustoti diskredituoti seniausią indoeuropiečių kalbą, nustoti siaurinti jos vartojimo sritis (moksle, reklamoje, kitur), reikliau vykdyti Valstybinės kalbos įstatymą visoje Lietuvoje, nepasiduoti autonomininkų šantažui keisti abėcėlę. Valstybės pareigūnai privalo nedalinti niekam pažadų įvesti naujas raides ar sugrįžti kaip kažkada prie kirilicos. Sąjūdžio žmonės niekam nedavė tokių teisių ir, jeigu reikės, teisinėmis priemonėmis padės valdžiai apsispręsti ginti tautą savo tėvynėje.

AIDS tėra pasaulinė medicinos melo pramonė, ciniška gąsdinimo afera — teigia buvęs ilgametis Geležinkelininkų ligoninės vyriausiasis gydytojas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, medicinos mokslų daktaras Vytautas Stonkus, daugelio straipsnių apie organizuotus piktnaudžiavimus ir korupciją medicinoje autorius. ŽIV virusui tirti ir AIDS gydyti Amerikoje išleidžiama septynis kartus daugiau lėšų už vėžio, širdies, kraujagyslių ir išsėtinės sklerozės ligų tyrimą ir gydymą, daugiau, negu kosminių skrydžių programoms. Aprėptimi nenusileidžia ir kompensuojamųjų vaistų pramonė, už kurios reklamą penkiskart daugiau pinigų išleidžiama sveikatos apsaugos pareigūnams papirkinėti. Pusė vaistų yra beverčiai, penktadalis prastai toleruojami, o penki nuošimčiai turi stiprų neigiamą poveikį.

Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Ne vienas faktas ir jų derinys veda į tai, kad mūsų protėviai gali būti kalti dėl žmogaus kilmės — jo atsiskyrimo nuo gyvulio. Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Prof. Giedrius Kazimierėnas: siūlau keisti bendravimo su valdžia toną. Valdžia nėra ta publika, su kuria reikia kalbėti mandagiai, ypač pataikaujamai — nustokime būti savo tarnų tarnai, rinkimų įrankiai. Antra, reikia užblokuoti valdiškai finansuojamus koncertus, parodas — jie neverti nei mūsų pinigų, nei dėmesio. Tegul valdininkai patys naudoja tą antimeną, kurį remia. Antai Šiuolaikinio meno centre buvo britų dailės paroda — kubinis metras dramblio mėšlo. Štai tegul ir karo tas mėšlo gabalas Seime. Arba muilo likučiai, pavogti iš išvietės — tegul juos ir susidėlioja ant turėklų Seime. Jie mažina finansavimą Valdovų rūmams ir dairosi į Gugenheimą. Gal nebeapsimoka Valdovų rūmų statyti todėl, kad į juos jau sutelktas prokuratūros ir visuomenės dėmesys — jau neišplausi pinigų? Kas turi teisę siūlyti Gugenheimo muziejų, kai mes išgyvename tokį sunkmetį? Kaip galima nesijaudinti, juk tautai gresia didžiulės, milijardinės išlaidos!

Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?

Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Jūratė de Rosales: Pro tą angą, kurią mano surasti dokumentai atvėrė, jau tekės pažinimo srovė. Kaip sakė Maironis — nebeužtvenksi upės bėgimo. Antra — anksčiau ar vėliau nebegalėsime kliautis vien apgavimais. Tikrieji senieji dokumentai, tuo labiau dabar, elektronikos laikotarpiu, kada jie staiga pasidarė labai prieinami, patys susiras skaitytoją. Aš juos jau suradau ir paskelbiau — nieko neišgalvojau. Toliau viskas vyks savaime. Kas tam priešinasi, liks praeity, užmaršty, kitapus.

Jūratės de Rosales 2011 m. birželio 20 d. pokalbis su TV laidos „Susitikimai“ vedėju Sigitu Valadka apie Lietuvos ūkinę ir dvasinę raidą, apie emigracijos mastą ir išeivių pasirinkimą, apie mokslą, žiniasklaidą ir žurnalistiką. Parodyta per „Init“ televiziją 2011 m. spalio mėn. 4 d.

Nepriklausomybės signataras ir pirmojo nevaldiško dienraščio redaktorius Vitas Tomkus: internetinėje erdvėje lietuviški kvislingai neriasi iš kailio. Jiems mokama ne tik už tai, kad nebeliktų nė vieno bent kiek padoresnio Lietuvos autoriteto, bet ir už tai, kad lietuviui būtų įvarytas nevisavertiškumo jausmas: neišprusęs, homofobiškas, ksenofobiškas, agresyvus pavyduolis, linkęs į banditizmą, depresiją bei šizofreniją. Visa tai kartojama diena iš dienos. Patys portalų šeimininkai apspjaudo mūsų šviesuolius, o po to priklijuoja jiems etiketes „skandalingai pagarsėję“, „prieštaringos reputacijos“, „marginalai“. Absoliučiai visi komentarai yra kontroliuojami: ką reikia užblokuoja, ką reikia išplatina. Tam net yra paruošti tekstai su raktiniais žodžiais („KGB-istas“, „prorusiškas“, „korumpuotas“ ir pan.), kad apmokami inernautai skaudžiau muštų savo oponentus, kad svarstymai taptų įžeidūs, aistringi ir nešvankūs, kaip terlionės ant išvietės sienų.

Žmogus pats sau yra niekas, jo vertė ir nuopelnai matosi tik kitų žmonių, šeimos, tautos atžvilgiu. Prieštautinė valstybė neišvengiamai skatina blogį, švaisto ir naikina turtą, griauna gerovę. Turime arba sugrąžinti patriotizmą, arba nešdintis iš tokios valstybės.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?

Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.

Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Justinas Marcinkevičius atkartojo savo pirmtako Maironio žygdarbį — atkūrė lietuvių tautą siejančius dvasinius ryšius. Kaip gerasis voras be atvangos pynė ir taisė tą įstabų tautos vienybę saugantį ir jos žaizdas gydantį „voratinklį“. Poetas įprastiems ir nuvalkiotiems žodžiams sugrąžindavo pirmykštį jų šventumą, suteikdavo jėgos ir įtaigos. Ypač skaudžiai išgyveno valstybės išdavystę, valdžios puolimą prieš gimtąją kalbą ir kraštotyros panaikinimą mokyklose. Jaunoji karta mažai žino Justino Marcinkevičius kūrybos, bet jei moksleivis poetą priimtų į savo širdį, vargu ar gundytųsi amžiams palikti savo tėvų ir prosenelių šalį.

Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo. Akademikas Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijoje 2011 vasario 22 dieną, palaidojus lietuvių tautos poetą akademiką Justiną Marcinkevičių.

Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.

Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį ir okupavusi Vidurio Lietuvą, gėdingai išdavė savo ilgaamžę sąjungininkę, draugišką tautą. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, pradėtas ten gyvenusių lietuvių diskriminavimas ir teroras. Dabartiniai „lenkai“ ir „tuteišiai“ — tai ne į LDK atsikėlusių lenkų palikuonys, o tik nutautinti tikri lietuviai. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių.

Nelietuviški mitingai ir piketai ribojami, bet galima telktis į taikų sukilimą — neribotai rinktis pasikalbėti asmeniškai su savo išrinktais atstovais. Demokratija yra atstovavimas rinkėjams, todėl atstovai negali išsižadėti mandato, turi vykdyti tik tai, kam gavo įgaliojimus. Atstovui nevykdant prisiimto įpareigojimo, rinkėjas turi perkelti savo įgaliojimą kitam atstovui, nelaukdamas visuotinių rinkimų.

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.

Tomas Čyvas: Graikija šiek tiek primena dvesiančią Sovietų Sąjungą. Klausantis Europos parlamentarų ir ministrų teiginių aiškėja, kad su vertybėmis Senajame žemyne vyksta panašūs procesai kaip ir tie, kurie dusina Graikiją ir visą euro zoną. Vilniuje ES steigiamo instituto lietuviams gydyti nuo homofobijos mokslininkai, nieko kito nemokantys lytinių teisių gynėjai profesionalai turės dar būti ir atleisti nuo mokesčių. Vienas žilas Amerikos advokatas man seminare aiškino, kad šiais laikais visą gyvenimą iš rasizmo temos nebepragyvensi – homoseksualų teisės yra pelningesnės.