Pažinimas

Bandome nubrėžti aiškią ribą tarp mokslo ir nemokslo

Kai po pradinio skaitymo, rašymo, skaičiavimo pratybų mokykloje pradėjome mokytis algebros, chemijos, fizikos, geometrijos formulių, visi nustebome, kad iš mūsų reikalaujama įrodinėti teoremas — kam įrodinėti tai, kas jau įrodyta, kas visuotinai žinoma? Kodėl neužtenka sužinoti ir įsiminti? Išdrįsau paklausti paties matematikos mokytojo: kodėl aksiomos tik paminėtos, jų įrodyti nereikia ir net negalima, o įrodinėti privalome Pitagoro kelnes ir kitus seniai įrodytus dalykus? Argi to gyvenime prireiks?

Mokytojas sutriko, nesugebėjo atsakyti ir kiti, mokyklos direktorius. Tuokart nusprendėme, kad įrodinėjimas tikriausiai lavina smegenis, samprotavimą, kaip ir skaičiavimas, daugybos lentelės „iškalimas“, kaip lošimas šachmatais, kortomis. O suaugę, gavę brandos atestatus, diplomus, jau surimtėjome ir tokie vaikiški klausimai nebekilo. Tačiau dabar, infliacijai įsisukus ir į mokslą, išplitus multidimensinėms teorijoms, modernistiniams mokymo būdams be savarankiško tikrinimo ir įrodymo atsakomybės, mokslinius laipsnius dalijant už kultūrinės revoliucijos socialinį aktyvizmą, jau ne juokais parūpo išsiaiškinti, kas yra ir kas nėra mokslas. Kol ne vėlu.

2016 m. Lietuvos mokslo premijos žymūnė, klasikos kultūrologė, filologijos daktarė Dalia Dilytė:

Apsidžiaugiau noro apibrėžti buvimu. Mat esu sugadinta klasikinės estetikos ir manau, jog senovės graikai buvo teisūs, sakydami, kad kiekvienas daiktas ir reiškinys turi ribas, kurių peržengti nedera. Šiais laikais daugelis ribų nutrinta. Neaišku, kas yra menas, o kas ne, nutrintos ribos tarp garbingumo ir negarbingumo, tarp to, kas dora ir nedora, daugybė kitų.

Man atrodo, yra tik du keliu: arba bet koks tyrimas, arba pagal griežtą apibrėžimą: Mokslas yra materialaus ir dvasinio pasaulio reiškinių tyrimas taikant maksimalaus prieinamo duomenų skaičiaus analizės ir tuos duomenis siejančių dėsnių nustatymo metodus. (Lingvistikos mokslas į šį apibrėžimą tinka, o kokia nors filosofija ar literatūrologija — ne. Tačiau ir literatūros tyrime gali būti tikslių išvadų: pavyzdžiui, kas nors nustato eilėraščio autorystę, remdamasis leksikos ar eilėdaros duomenimis). Trečio kelio neįsivaizduoju, bet suvokiu, kad mano supratimas gali būti ribotas.

Šv. Olavo riterių ordino žymūnė, habilituota filologijos daktarė, profesorė Evalda Jakaitienė:

Mokslas yra intelektinė žmonių veikla, kurios tikslas – tirti, suprasti ir paaiškinti tikrovės reiškinius, o pasiektus rezultatus taikyti visuomenės poreikiams. Nuo kitų panašų tikslą turinčių intelektinės veiklos sričių (religijos, meno) mokslas skiriasi savo metodais. Moksliniai tyrimai remiasi stebėjimais, eksperimentais, racionaliais samprotavimais, kritiniu įgytų žinių vertinimu.

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus žymūnas, vadybos ir ekonomikos profesorius Alvydas Baležentis:

Mokslo politika, terminai, apibrėžimai ir klasifikacija, atradimų, išradimų ir techno­loginių pramonės naujovių vertinimo būdai geriausiai yra aprašyti Europos komisijos „Oslo vadovėlyje“ (Oslo Manual — guidelines for industrial innovations).

Pasaulyje vienas žymiausių lietuvių fizikų, išradėjas, habilituotas gamtos mokslų daktaras, 1996 m. Lietuvos mokslo premijos žymūnas, Švietimo ir mokslo ministerijos premijos už mokslo populiarinimą 2003-2009 m. laureatas, akademikas prof. Jonas Grigas:

Aš 48 metus kūriau fizikos mokslo žinias klaidų, hipotezių ir jų tikrinimo būdu. Manau, kad tokiu būdu visi fizikai, ir ne tik, tarsi skruzdės po kruopelytę stato mokslo rūmą. Tačiau esu įsitikinęs, kad ne kiekviena akademinė veikla yra mokslas, kad Lietuvoje mokslas sumaišytas su nemokslu. Bet tiems, kurie kuria mokslo žinias, toks klausimas nekyla. Visai užtenka mokslą suprasti angliško žodžio „science“ reikšme.

Kone visų pasaulio kraštų tyrinėtojas, aštuonių kalbų poliglotas, matematikos ir geologijos habilituotas daktaras, Lietuvos ir Lenkijos akademikas prof. Gediminas Motuza – Matuzevičius:

Gerbiamas Jonai, visiškai sutinku su jumis. Kuriantiems mokslą (aš save irgi prie jų priskiriu), tas klausimas nekyla, arba jie nuolat su juo gyvena. Bet kartais reikia paaiškinti, kas yra mokslas tiems, kurie jo nekuria ir nejaučia ribos su nemokslu. Todėl aš savo Geologijos pagrindų vadovėlio „Kaip veikia Žemė“ pačioje pradžioje apibūdinau mokslą, kaip jį pats suprantu:

Mokslas — tai žmonių proto veikla, kurios tikslas nuosekliai kaupti žinias apie gamtą, suprasti joje vykstančius procesus, siekiant numatyti jų eigą bei padarinius, ir panaudoti tai žmogaus reikmėms. Mokslinės žinios gaunamos tam tikrais būdais: stebėjimais, bandymais ir analitiniais tyrimais, surenkant duomenis apie gamtinius objektus ir reiškinius, jų aprašymui naudojant tam tikras sąvokas, nustatant ryšius tarp jų praktinių eksperimentų ir modeliavimo būdu, pagaliau nustatytų dėsningumų matematine išraiška, kaip patikimiausiu pagrindimo būdu. Jos skelbiamos straipsniuose, knygose, kuriose turi būti atvirai ir išsamiai pateikti pirminiai duomenys, aprašyta, kaip jie gauti, nagrinėti ir apibendrinti. Visa medžiaga turi būti tikrinama, viešai nagrinėjama, aptariama ir kritiškai vertinama. Tik tokiu būdu gautą ir patikrintą patirtį galima vadinti mokslinėmis žiniomis ir žinojimu.

LKMA akademikė, habilituota istorijos ir etnologijos daktarė, 2006 m. Lietuvos mokslo premijos žymūnė, profesorė Irena Regina Merkienė:

Bandau pamažėle skaityti pateiktas mokslo sąvokas ir lyginti jas su savo mintimis. Esu linkusi manyti, kad mokslas nėra kokia nors veikla, pavyzdžiui, mokslinis darbas, — mokslas yra veiklos rezultatas. Pateikiu ir jo apibrėžimą.

Mokslas yra protinės veiklos išdava, paremta nuodugniu kryptingu tyrimu ir apibendrinimu asmeninių ir bendruomeninių patirčių apie Visatą ir jos sudedamąsias dalis.

Ačiū, jūsų mokslo apibūdinimuose radau viską, ko būtinai reikia — džiaugiuosi! Nors dar nesu to mėginęs, tikiuosi, kad pavyks ir vienu sakiniu mokslo sąvoką apibrėžti išsamiai, bet be neapibrėžtumų „siekiant“ „tam tikrų“ „tikslų“, gal pavyks ir be „tarptautinių“ svetimžodžių. Dar sumažino prieštaravimų, dvilypių sąvokų, palengvino užduotį prof. Merkienės pastaba nevadinti mokslu darbo, o vien jo išvadas.

Tik truputį kantrybės, nes turėsime reikalo ne vien su gamtos, juolab ne technikos, bet ir su visuomenės (humanitariniais, lingvistiniais, juridiniais, socialiniais) reiškiniais, kur objektyvumo įžiūrėti, išbandyti ir dėsningumų įrodyti kebliau. Bet reikia ir įmanoma.

Pats esu inžinierius, tai puikiai suprantu tikrų mokslo kūrėjų nuostabą: ir mums mokslo sąvokos praktiškai neprisireikia — padarysi bent klaidelę, ir mechanizmas neveiks, juokingi būtų išvedžiojimai, kad viską juk darai moksliškai pagrįstai.

Bet dauguma sunkiai sprendžiamų klausimų ir nesėkmių moksle būna metodologinės klaidos. O svarbiausios klaidos kyla sąvokose — vartojant neapibrėžtos reikšmės terminus, suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, įvairiaprasmes sąvokas. Todėl pirmiausia patikrinkime pradines pažinimo sąvokas ir mokslinę metodologiją.

Vladas Palubinskas

2014-12-25 vitražo dailininkės Audronės Mickutės paveikslas „Šviesos verdenė“: