Kas yra kaltė?

Įžūlios demagoginės manipuliacijos konkrečių pavyzdžių analizė

Džiaugiesi, kad krepšinio rinktinė laimėjo medalius?
Pajausk kaltę dėl Holokausto!

Ar pastebėjote, kaip įstatymui dėl kompensacijų už žydų turtą atsidūrus Seime ir kai kurių etninių organizacijų lyderiams prakalbus apie jų poreikių netenkinančias sumas, viešojoje erdvėje staiga suaktyvėjo kolektyvinės kaltės komplekso diegėjai?

Tarsi kapuose nerimstantys zombiai, išgirdę grafo Drakulos nebylų šauksmą, į paviršių išsiropštė įvariausio plauko viešieji intelektualai, vyriausieji redaktoriai, eiliniai publicistai, ideologizuotų pseudomokslų profesoriai bei šiaip kalbesni kairieji radikalai, puolę raginti lietuvius kuo greičiau pajausti kaltę už holokaustą ir nedelsiant prisiimti už jį kolektyvinę atsakomybę!

Tenka priminti, kad kolektyvinės kaltės koncepcija susiveda į kaltės priskyrimą nieko bendro su kažkokiu nusikaltimu ar nusikaltėliu neturinčiam asmeniui vien dėl kokio nors nekintamo bendro požymio su tą veiką kadaise padariusiais žmonėmis – tautybės, religijos, rasės, socialinės kilmės, etc.

Ji buvo ideologinis pamatas baisiausiems genocidinio tipo nusikaltimams praeityje.

Taikyti tautos atžvilgiu sąvokas, kurios turi išskirtinai individualias reikšmes ir yra tipiškas nacistinis ar bolševikinis-stalinistinis uzusas.

Kaltės samprata negali būti atskiriama nuo atsakomybės ir bausmės sampratų – ir nesenoje istorijoje pilna pavyzdžių, kaip tautos, dėl pavienių jos atstovų veiklos paskelbtos kaltomis būdavo kolektyviai baudžiamos trėmimais, deportacijomis ar net naikinimais.

Kiekvienam žmogui, kurio sąmonė yra laisva nuo totalitarinio mąstymo apraiškų, yra visiškai aišku:

kaltas gali būti tik individas ir tik tuomet, jeigu jis pažeidė įstatymo ar priesako nuostatas. Jokių kalčių ir atsakomybių dėl vienodos su konkrečiais nusikaltėliais kalbos, etninės ar geografinės kilmės, odos ar plaukų spalvos bei išpažįstamos religijos civilizuotoje visuomenėje negali būti.

Sutapatinus kaltės subjektą su tauta, kaip tai bando daryti kai kurie viešieji intelektualai, koletyvinei kaltei nebelieka netgi ribų laike – girdi, kalti yra ir tie, kas gimė po karo, kas gimė dabar ir net tie, kas gims ateityje! Vienas toks veikėjas netgi paskaičiavo, kad šimto metų lietuvių kaltėms išpirkti greičiausiai nepakaks.

Tokios sveiko proto požiūriu absurdiškos koncepcijos antihumaniš­kumas daugiau negu akivaizdus.

Pakanka prisiminti, kiek teko iškentėti žydams amžių eigoje dėl Evangelijose aprašytos Kristaus teismo scenos, kuomet Pontijus Pilotas demonstratyviai plovėsi rankas judėjų miniai siautulingai skanduojant:

Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!

Įdomus ir žinotinas dalykas yra tai, kad visi tie lietuvių ragintojai prisiimti svetimas kaltes, kaip savas, it nelabasis kryžiaus vengia atvirai deklaruoti ir prisipažinti – kokios paradigmos nuostatomis paremti jų įkyrūs siūlymai.

Pokalbį su tokiais moralizuojančiais veikėjais patartina pradėti paprastu klausimu:

— Ar Jūs, mielas pone (~drauge), esate persikeliančios iš kartos į kartą kolektyvinės kaltės ir atsakomybės pagal etninės, rasinės, teritorinės ar socialinės kilmės bendrumą koncepcijos šalininkas?

Šis negudrus klausimas leidžia nesunkiai atskleisti – su kuo turime reikalą:

1. Atsakymas „taip“ reiškia, kad prieš mus arba
   1. totalitaristinio mąstymo atstovas, kuris iš šių pozicijų gali pateisinti tiek žydų, romų ir gėjų holokaustą, tiek armėnų ar tutsių genocidą, tiek stalinistines tautų deportacijas, bolševikų trockistų-leninistų vykdytą rusų tautos išsilavinusios dalies totalų išnaikinimą ar kitus masinių nekaltų žmonių žudymo atvejus – arba
   2. pastarųjų metų lietuviško humanitarinio išsilavinimo auka — visai jau silpnaprotis tolerastinis pliauškalas, nelabai suprantantis, po kuo pasirašo, ką šneka ir kas iš to seka.
2. Griežto ir kategoriško atsakymo „ne“ jūs greičiausiai nesulauksite, nes tai reikštų, kad jūsų pašnekovas prisipažįsta brukantis kitiems jo paties deklaruojamiems įsitikinimams prieštaraujančias tiesas. Tokių žioplių tarp viešai kalbančių tolerantiškų galvų pasitaiko retai.
3. Didžiausia tikimybė, kad jūsų klausimas pakibs ore – jūs tiesiog negausite į jį jokio aiškaus ir vienareikšmio „taip arba ne“ pavidalo atsakymo.

Tiksliau, daugžodingas „atsakymas“ bus, bet tai bus atsakymas į kažkokį kitą, kitaip performuluotą, o ne į jūsų užduotą klausimą.

Greičiausiai jums ant ausų bus kabinami makaronai, kad šiaip jau kolektyvinės kaltės primetimas yra labai negeras dalykas, bet štai šis konkretus kolektyvinės kaltės atvejis yra toks išskirtinis ir unikalus, kad lietuviams na tiesiog nėra kitos galimybės, kaip patiems imti ir pripažinti savo kaltę bei atsakomybę už kažkokių konkrečių niekšų nusikaltimus prieš 70-dešimt metų.

Ir gink Die, šiukštu negalima taikyti šio principo kai kurioms kitoms tautoms ir analogiškiems istoriniams įvykiams – tik lietuviams, na, gal dar latviams, estams ar kokiems lenkams. Bet tik ne patys žinote kam!

Jei į pakartotiną prašymą visgi atsakyti į užduotą klausimą ir apibrėžti savo pažiūras minėtos koncepcijos atžvilgiu, pašnekovas to nepadarys, o toliau tęs ungurio ant keptuvės šokį – kliento tipas aiškus. Priminsiu, kad

vengimas duoti aiškų ir vienareikšmį atsakymą į korektiškai suformuluotą ir oponento pozicijai patikslinti skirtą klausimą, bandymas atsakyme tą klausimą performuluoti, išsisukinėjimai, siūlymai skirtingai taikyti taisyklę analogiškais atvejais, etc. yra laikomi klasifikuojančiu požymiu, kad jūs turite reikalą su sofistikos triukų taikymo nevengiančiu žmogumi, t.y. elementariosios demagogijos mėgėju.

Deja, bet būtent tokių mėgėjų postringavimai holokausto ir kolektyvinės lietuvių atsakomybės tematika užtvindė mūsų viešąsias erdves.

Nėra šlykštesnio ir niekšiškesnio reginio, nei stebėti, kaip žmonės piktam panaudoja turimą fizinį bei intelektualinį pranašumą ar išlavintus iki meistriškumo gebėjimus tam, kad nuskriausti ar apgauti tą, kieno galimybės toje srityje yra menkesnės.

Argi ne pasibjaurėtina žiūrėti, kaip augalotas ir nusipenėjęs dešimtokas piktdžiugiškai krizendamas atima centus ir tepa savo riebų snarglį ant lieso ir menko pirmokėlio švarkelio?

Koks jausmas jus apima regint, kaip išsitreniravęs sunkiasvoris kikbokso meistras pasimėgaudamas savo pranašumu gatvėje spardo į ausį kokiam mergaitiško sudėjimo paliegėliui kampuotais akinukais?

Drįstu manyti, kad daugumos normalių žmonių emocijos šiais atvejais yra neigiamos.

Lygiai tokie pat jausmai mums kyla, regint, kaip įgiję puikų išsilavinimą bei prisiskaitę protingų knygų filosofijos mokslų daktarai, ideologizuotų pseudomokslų profesoriai, žmogaus teisių gynimo srities iškilūs teisininkai bei profesionalūs publicistai, t.y. Verbalinių kovų juodojo diržo meistrai, naudoja išlavintą ir nušlifuotą gebėjimą valdyti žodį piktam – tam, kad demagoginiais būdais ir sofistiniais triukais maustyti savo menkiau išprususius bendrapiliečius viešojoje erdvėje ir diegti lietuvių tautai *kolektyvinės kaltės kompleksą*.

Suaktyvėjus debatams apie holokaustą, žydšaudžius bei menamą lietuvių kolektyvinę kaltę už kadaise nacistinių žmogžudžių vietinių parankinių įvykdytus nusikaltimus, Lietuvos žmonės pradėjo stebėtis ir piktintis – kodėl gimę senų seniausiai po karo ir nieko asmeniškai nepadarę jie turėtu jaustis kažkuo kalti ir nusipelnę atsakomybės bei bausmės?

Sveikas žmonių protas tiesiog nepriėmė tų viešųjų intelektualų paistalų, kylančių iš noro primesti jiems kolektyvinę atsakomybę. Dauguma lietuvių aiškiai supranta – kiekvienas kaltas dėl savo veiksmų. Padarei ką blogo – būk nubaustas, padarei ką gero – būk apdovanotas. Bet abiem atvejais – pelnytai.

Ir štai čia kolektyvinės kaltės komplekso diegėjai pradėjo taikyti žemiausio lygio sofistiką ir pigiausius demagoginius triukus.

I.

Naudodamiesi žmonių neišprusimu, verbalinio bokso sunkiasvoriai sumąstė labai primityvų, bet efektyvų demagoginį triuką, paremtą klasikiniu termino reikšmės pakeitimu.

Straipsniuose ir komentaruose pradėjo skambėti toks „paprastas, taiklus“ ir „nepaneigiamas“ palyginimas su sirgimu už sporto komandą ar pasididžiavimu praeities didžiavyriais.

Girdi, jeigu mes, kaip tauta, didžiuojamės ar džiaugiamės protėvių laimėtais mūšiais ar sportininkų pergalėmis krepšinio aikštelėse, nors prie jų asmeniškai neprisidėjome, vadinasi, mes turime jausti ir kaltę bei atsakomybę už „žydašaudžių komandos“ praeities nusikaltimus.

Šį demagoginį palyginimą galima aptikti daugelyje vietų – nuo Delfio komentarų iki tolerantiškos kilmės kairiojo radikalo Algirdo Davidavičiaus raportų vyresnybei.

Vaizdingumo dėlei pateiksiu vieną tokio palyginimo pavyzdį, nuorodą į kurį mano bloge paliko Nežinomas Komentatorius, ačiū jam už tai.

Taigi, vieno kurortinio miestelio, kurio pavadinimo etikos sumetimais neminėsiu, savaitraščio vyriausiasis redaktorius Romas Sadauskas-Kvietkevičius, papasakojęs leidinio interneto bloge ganėtinai įtartiną istoriją apie jo senelio namuose iki šiol stūksančią juodą spintą, priklausiusią per holokaustą nužudytam kaimynui ir savo bičiulį Saulių, kuris diskutuodamas dėl kolektyvinės kaltės už holokaustą pareiškė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“, pasiūlė tam draugui ir kitiems skaitytojams tokią nuostatą lietuvių tautos atžvilgiu:

„Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. […] O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu.

Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu.

Tai čia tas pats, tik atvirkščiai.“

Įdomu, kad komentaruose pirmas atsiliepė tas Saulius, kuris pasiūlė „žydšaudžių tautos atstovui“ Romui, siekiant sumažinti ji kamuojančios sąžinės skausmus, pirmiausia gražinti tą „užsilikusią“ žydišką spintą teisėtiems žuvusio kaimyno paveldėtojams.

Bet pasižiūrėkime į šį „argumentą per palyginimą“ iš arčiau – kur čia slypi ta manipuliacija terminais? Kaip siekiama apgauti paprastą lietuvį, paverčiant jį „žydšaudžių tautos palikuonimi“?

Ogi štai kaip.

Džiaugsmas dėl krepšininkų komandos pergalės ar pasididžiavimas protėvių laimėtais mūšiais yra viso labo kolektyvinė teigiama emocija. Jums yra malonu ir džiugu, kad žmonės, su kuriais Jūs jaučiate tam tikrą bendrumą, pasiekė pergalę.

Bet argi kiekvienas Lietuvos sirgalius, pasidžiaugęs pergale, gali pretenduoti į rinktinei skiriamos piniginės premijos dalį? O gal jis gali pareikalauti ir sau olimpinio medalio?

Kiekvienam aišku, kad ne, nes prizai ir apdovanojimai priklauso tik prisidėjusiems prie tos pergalės, o visiems kitiems, neprisidėjusiems – tik geros emocijos.

Kai krepšininkai laimi, kiek jūs nesidžiaugtumėte, kiek nebūtumėte laimingas, nei medalio, nei premijos dalies dėl to negausite – tik teigiamą emociją. Nebus jokių materialinių pasekmių, nes jūsų indėlio toje lietuvių grupės pergalėje nėra nė gramo.

Kas gi nutinka, jeigu, tarkime, Lietuvos krepšinio rinktinė, gėrusi prieš varžybas visą naktį, pralaimi dvidešimties taškų skirtumu lemiamas atrankines olimpines varžybas kokiai Laplandijos komandai?

Ar kiekvienas Lietuvos krepšinio sirgalius dėl to bjauraus įvykio turėtu pajusti savo kaltę ir atsakomybę, kaip juos bando įtikinti viešieji demagogai? Ir ežiui aišku, kad ne.

Kaltę ir atsakomybę šiuo atveju turi prisiimti tie, kas girtuokliavo ar nesukontroliavo padėties, t.y. nusižengę sportiniam režimui žaidėjai ar neatlikę savo pareigos treneriai.

Neprisidėjusiems sirgaliams lieka tik neigiamos emocijos – apgailestavimas, pyktis, gėda dėl tokio Lietuvos komandos elgesio, bet ne kaltė ir ne atsakomybė.

Tiems, kas pradeda painiotis tarp tų terminų (žr. Priedas 1), priminsiu, kad kaltės jausmas, skirtingai nuo gėdos, apgailestavimo, pykčio ar kitokios emocijos, preziumuoja asmeninės atsakomybės prisiėmimą ir sutikimą patirti bausmę vienokia ar kitokią forma.

Kaltę jaučiantis žmogus supranta, kad jis savo veiksmais ar neveikimu nusižengė įstatymams ar moralinėms normoms ir todėl turi už tai sulaukti bausmės.

Iš aukščiau minėtų pavyzdžių seka ir analogiškas tautos narių santykis su holokausto budeliais ir jų veikomis.

Jei kažkokia lietuvių tautybės niekšų „rinktinė“ karinės okupacijos sąlygomis dalyvavo ir padėjo nacistams žudyti taikius žydų kilmės Lietuvos gyventojus, tai kiek jūs nesigėdytumėte dėl to, kiek neapgailestautumėte, kiek nepyktumėte, kokias dar neigiamas emocijas nejaustumėte – prie tos tragedijos jūs neprisidėjote, todėl tame negali būti jokios jūsų kaltės, jokios jūsų atsakomybės dėl to ir jokios bausmės už tai.

Todėl galime sutikti, kad padorus žmogus turėtu apgailestauti ir gėdytis dėl savo tautiečių, dalyvavusių žudant nekaltus žmones, bet niekada nesutiksime, kad gimusioms jau po karo kartoms būtų primesta kolektyvinė kaltė ir atsakomybė už tai, ko mes nepadarėme.

II.

Kitas gan dažnai pasitaikantis viešųjų intelektualų arsenalo demagoginis triukas – demonstratyvus kaltės už holokaustą prisiėmimas ne savo, bet visos lietuvių tautos vardu.

Ypač komiškai išrodantis gan dažnai pasitaikančiais atvejais, kai toks kalbėtojas „už lietuvių tautą“ daugumos aplinkinių yra laikomas visai kitos tautybės žmogumi.

Užuot kalbėjęs už save ir išpažinęs savo kaltę ir atsakomybę, jeigu jau išties jis ją jaučia, toks veikėjas bevelyja ją priskirti visiems lietuviams. Girdi, mes visi esame kalti ir turime nedelsiant pripažinti savo atsakomybę.

Suprask, jis, begalinai moralus, kultūringas ir išsilavinęs žmogus, savo kaltę jau seniausiai pripažino ir išpirkinėja – o dabar visų likusiųjų ir tavo eilė. Visa tai pristatoma iš absoliutaus moralinio pranašumo pozicijos.

Mane visuomet juokino šis pigus triukas iš moralinės demagogijos arsenalo.

Priminsiu, kad moraline demagogija įprasta vadinti piktnaudžiavimą moraliniais vertinimais, kuomet pozityvius vertinimus subjektas taiko pačiam sau, o negatyvius – kitiems. Kitaip sakant, sukeičiamos įprastinių moralinių vertinimų vektorių kryptys: tai, kas turėtu būti nukreipta į kitus – moralinį išaukštinimą – subjektas nukreipia į save, o tai, kas turėtu būti nukreipta į save – moralinį pasmerkimą – skiriama kitiems.

Tokios demagogijos taikymo rezultatas – subjekto savęs išaukštinimas ir moralinio pranašumo deklaravimas, kurių dėka žmogus ar žmonių grupė vaizduoja save geresniais, nei yra iš tiesų.

Įsitikinti, jog tie demonstratyvūs „kolektyvinės kaltės prisiėmimai“ tėra manipuliacija, nesunku.

Pakanka palyginti tokio moralizatoriaus žodžiais deklaruotą poziciją* su jo *tikraisiais darbais. Kaip sakydavo mano senolis apie tokius šnekorius:

Neklausyk, kun ans šnek, veizėk, kun ans veik.

Jautiesi, kaip lietuvių tautos narys, asmeniškai kaltas už holokausto budelių nusikaltimus?

Gėdini ir ragini lietuvius nedelsiant pradėti išpirkinėti tą kaltę pinigais ir kitokiomis preferencijomis?

Puiku, berods, deklaravai, kad jau seniai pripažinai tą lietuvių kaltę savo atžvilgiu, tai ir pademonstruok – kaip ją išpirkinėji. Ar pats elgiesi taip, kaip deklaruodamas moralinį pranašumą, ragini daryti kitus?

Klok ant stalo banko išrašus – kokią dalį savo pajamų pervedinėji tų, kuriems mes visi, tame tarpe ir tu, nusikaltome, naudai?

Rodyk deklaraciją – kiek savo turto padovanojai jų organizacijoms? Kiek aplankai, maitini ir prižiūri nusenusių holokausto aukų?

Išvis, kokių turi įrodymų, kad darbais išpirkinėji savo iniciatyva prisiimtą kaltę?

Čia dažniausiai ir paaiškėja, kad moralinį pranašumą išdidžiai deklaravęs šnekorius ničnieko nėra nuveikęs. Žinoma, jeigu neskaityti aistringos agitacijos spaudoje ir internetuose, raginančios lietuvius prisimti tą kolektyvinę kaltę ir kuo skubiau atverti pinigines.

Nesunku suprasti, kodėl taip yra.

Juk savo šnekomis tie profesionalūs agitatoriai planuoja ne nuostolių „išpirkinėjant kaltę“ apturėti, o priešingai – dažniausiai iš savo „kilnumo“ ir tariamo „kaltės prisiėmimo“ jie tikisi apturėti naudos – materialinėje arba reputacinėje plotmėje.

O čia še tau – tokie nepatogūs klausimai, į kuriuos nelabai ką ir atsakysi, nes parodyti nėra ko?

„Kaltės prisiėmimo“ agitatoriui belieka piktai suprunkšti: – Su durniais nesišneku, – ir užrietus nosį kuo greičiau sprukti šalin, palydint pašaipiam auditorijos juokui.

Trumpiau tariant, gerbiami skaitytojai:

nėra jokio pagrindo pripažinti asmens, raginančio sekti jo pavyzdžiu prisiimant kolektyvinę kaltę, moralinio pranašumo, jeigu jis negali pateikti akivaizdžių įrodymų, kad darbais ir veiksmais išpirkinėja tą savo kaltę.

Ir juo labiau nėra jokios prasmės imti domėn tokio veikėjo moralizuojančius pliauškalus.

Priedas 1

Kaip vaistas intelektualiniams sukčiams galabinti dažnai praverčia elementarus Lietuvių kalbos žodynas, kuriame nurodytos žodžių reikšmės aiškiai parodo – ką mums nori primesti filosofijos daktarų ir tolerancijos profesorių regalijomis pasirėdę sofistikos sunkiasvoriai.

Štai I pavyzdžio nagrinėjime pavartotų žodžių reikšmės:

kaltė̃:

nusikaltimas, nusižengimas, nuodėmė; kaltinimas, atsakomumas;

skola, prievolė.

kal̃tas:

ką bloga padaręs, nusikaltęs, nusidėjęs, nusižengęs;

vertas, nusipelnęs (bausmės);

skolingas;

turintis (ką daryti);

esantis ko nors priežastimi.

kaltininkas:

nusikaltėlis, nusižengėlis;

prk. asmuo, dėl kurio kas vyksta;

skolininkas.

bausmė:

atpildas už nusikaltimą ar nusižengimą.

atsakomýbė:

reikalingumas, būtinumas atsakyti, atsiskaityti.

atsakõvas:

teis. asmuo, traukiamas atsakomybėn civilinėje byloje.

Na, gerbiami skaitytojai, ar tikrai sutinkate, kad holokausto tragedijos atžvilgiu jūs ir jūsų turimi ar dar tik planuojami vaikai esate kaltininkai, skolingi ir verti bausmės, t.y. atpildo už nusikaltimą, kaip tai bando įteigti saldžiabalsiai viešųjų intelektualų kilmės kolektyvinės lietuvių kaltės diegėjai populiariuose portaluose?

Pasižiūrėkime ir tuos terminus, kurie išties yra tinkami lietuvių jausmams holokausto tragedijos atžvilgiu išreikšti, primygtinai vengiami vartoti viešųjų manipuliatorių, nedorai bandančių pakeisti juos žmonių sąmonėje į visų lietuvių koletyvinę kaltę ir atsakomybę:

gė́da:

negarbė, sarmata.

apgailestáuti:

gailėti, sielvartauti.

Taip, būtent tokius jausmus jaučia daugelis lietuvių holokausto budelių ir aukų atžvilgiu. Kodėl jie netinka viešiesiems manipuliatoriams? Gal kad jų reikšmių aprašymuose nėra žodžių „skola“ ir „bausmė“?

— Zeppelinus