Lietuva internete: žinių talka

Vytis, seniau viedys, viedzys, viezdzys kilęs ne iš vijimosi, o iš vydėjimo (regėjimo, numatymo), kaip ir vyzdys, vaizdas, veidas, vaitas, vieta, vytingas (vietininkas) — visai kitas, tiesiog atvirkščios reikšmės žodis už raitą ginkluotą jaunuolį — tėvynės gynėją kaunių (gaunių, jaunių). Žodžio klaidos padarinius galima palyginti su „indoeuropietiškai“ tebekalbėjusių mūsų protėvių pervadinimu „baltais“ 1845 metais: tokio tautovardžio pėdsakų istorijoje nėra, todėl pagrįstai dabar kyla įtarimų, ar tik ne Jablonskis įsteigęs tokią naujakalbę, ar ne Basanavičius prasimanęs tautos pėdsakų Antikoje.

Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius — Vilniaus unitų sodelį pasiūlė vadinti „Šv. Juozapato skveru“.

Kalbų raidos žinyne „Ljęzgů“ jau išleista trijų skyrių dvibalsių naikos dalis istorinėje gramatikoje. Esminė, nepaliekanti jokios vilties nemokslinėms rekonstrukcijoms, prokalbės postulatams, savaiminės pažangos paradogmoms, apverstam žmonijos istorijos naratyvui, šventų tautos papročių paniekai ir parazitinės ideologijos brukimui. Istorinės kalbotyros žygdarbis pavyko! //az.on.lt/dvibalsiai

Kalbininkai neranda senovės graikų ir lotynų kalbų žodžio pater, avestos ir sanskirtos pitar, menamo indoeuropiečių *pәter- pėdsakų lietuvių kalboje, manoma, kad tokio lietuvių žodžio nebūta. Tačiau netyrinėjami kalbų prastėjimo, tarties duslėjimo ir šveplavimo dėsniai rodo tokį žodį lietuvių kalboje buvus ir tebesant — tai vadas. Iš kurio kilęs Lietuvos gudų žodis batius, batia, batka, backa. O rusų tautosakoje ir metraščiuose žodžiu Batijus vadintas Aukso ordos vadas.

Arių krikščionybę paskelbus erezija ir atsiskyrus katalikams, pakeista balsės Υ ψιλον (upsilon) tartis: balsis ū imtas tarti y. Taip pakitusi tartis išplito ir oficialiose bažnyčios lotynų, slavų kalbose, todėl dabar lietuvių (ir senovės kalbų) žodžiuose balsį ū, u atitinka i, y, и, ы kitų dabartinių kalbų tos pat kilmės žodžiuose. Ankstyvosios krikščionybės vidaus kovų žinovai galėtų dar patikslinti, iš esmės papildyti šio dėsnio aprašymą, gal ką ir pataisyti.

Kieta E yra A, minkšta A yra E, raidžių junginys ia lietuviškame rašte nėra dvibalsė, visada tariama kaip balsis e. Kuo seniau, tuo lietuvių kalbos (ir kitų kalbų) tartis buvusi tikslesnė, lankstesnė ir minkštesnė. Balsio E→A išplatėjimas ir priebalsių kietėjimas yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo, „natūralios humanizmo evoliucijos“ padarinys. Kultūrinio žmogaus „indoeuropiečio“ tartis nėra išsivysčiusi savaime, o buvo išlavinta dirbtinai — įtempiant balso stygas ir liežiuvį, sukeliant veido olų aidą ir taupant orą giedoti visa jėga pratisai. O kasdien nebegiedant, griežtai nebeugdant vaikų tautos atmintimi ir doros papročiais, nebeliko priežasties kalbos padargų įtampai, liežiuvis atsipalaiduoja, balsio E tartis vis dažniau išplatėja iki A.

Vasarvidžio saulėgrįžos šventę vadinome Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis, dar nevedęs vaikinas gaunys kaunys kuonys juonys — jojantis ginkluotas raitelis, raitas gaudytojas, gaujos medžiotojas, kaujos karys, besikaunantis brolelis šeimos gynėjas, namų bandos ganys, kaimenės piemuo ganytojas. Juoninės — juonių naktigonės šventė trumpiausiąją metų naktį.

Kada, kaip seną drabužį, išaugom garbės žodį? Kaip jis dingo iš mūsų gyvenimų, nuo mūsų lūpų? Kaip nutolo kartu su vaikystės dienom, nubrozdintų kelių perštėjimu ir geriausio draugo išdaigom? Nebepasigendam. Kada paskutinį kartą sakei „garbės žodis“? Aš – seniai.

Mes, Justino Marcinkevičiaus bendražygiai, esame pasiryžę bet kuriuo metu pasakyti visus tuos svarbiausius Jo išmokytus žodžius, padaryti Jo įvardintus darbus ir niekada niekam neleisime menkinti Justino Marcinkevičiaus vardo ir Jo vaidmens istorinėje Lietuvos laisvės byloje.

Dainius Razauskas: Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama uždrausti sulenkintas pavardes Lietuvoje rašyti lietuviškai. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė ir visur kitur būtų rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, „iškraipančius“ pavardę, bausti. O tai yra agresyvus svetimos valstybės okupantės noras išstumti lietuvių kalbą iš mūsų valstybinės kalbos į buitinę šneką, tada per mokyklas ir žiniasklaidą vėl lenkinti Lietuvą — mūsų pačių įstatymais.

Įkurtas Mažosios Lietuvos, dabar Rusijos federacijos Karaliaučiaus srities (rusiškai Калининградская область, vokiškai Königsberg) vietovardžių žinynas — kompiuterinė GIS duomenų bazė, jau veikia ir internete, atviruoju KML formatu, pritaikyta tyrinėti „jautriame“ žemėlapyje. Žinyne surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Pėteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, bendradarbiaujant su GOV, OSM ir talka Lietuvai.lt. Aprašyta apie 4000 vietovardžių su jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis. Ketiname pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitų išlikusių vietovardžių, plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais.

„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaiz­duoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.

Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.

Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.

„Lietuvos televizijos“ laidoje „Ryto suktinis“ 2012 m. gegužės 26 d. 11 val. parodytas reportažas apie Jūratės de Rosales nuopelnus ankstyvajai Lietuvos istorijai, apie Rosales viešnagę 2011 m. biržely Lietuvoje, apie Jūratės darbą, leidžiant populiariausią Venesueloje politikos ir kultūros žurnalą „Zeta“ ir apie jos sutelktos Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Beje, žodis Venesuela reiškia Veneciją, o Venecija (Venecia, Venetia) kilusi iš antikinio Vakarų baltų genties tautovardžio venetai — galbūt jie kadaise įsteigė šią Ądrijos jūros uosto respubliką. LTV laidos vedėja Zita Kelmickaitė, filmuotos medžiagos autorius LTV operatorius — Stasys Petkus, nuotraukos Arūno Dingelio. Plačiau viešnagės įspūdžius antrašte „Operatoriui Petkui Venesueloje pavyko išvengti pagrobimo“ aprašė Snieguolė Davidavičienė portale Alfa.lt 2012-05-05.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.

Nors Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas” pasitaiko įmantrių sakinių ir mandrų žodžių, bet pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per gryna” ir dėl to sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais lietuviais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis — Vytautas Matulionis (Cleveland Heights, OH, USA).

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.

Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.

Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.

Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.

Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.

Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?

Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.

Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.

Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

Prisitaikyti kompiuterius vietos sąlygomis ir išsiversti programas gimtąja kalba visada verta, nes ir mokant angliškai, gimtąja kalba suvokiama greičiau, darbas spartesnis — vieno ar kelių vertėjų sugaištą laiką atsveria daugybės naudotojų santaupos ir patogumas. O tautų, kurių kalbos šiuo metu nėra kompiutery — nebeišliks.

2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.

Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.

Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.

Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Apsišarvavę mokslo išradimais, naujosiomis technologijomis ir socialinėmis garantijomis, kažką labai svarbaus savyje prarandame. Įpratome, yra patogiau sakyti „mes“, nei „aš“ ir taip asmeninės atsakomybės nusikratyti. Bet ar ne dėl to ir traukiasi mūsų galvos, nyksta mintys? O jei minties nėra, tai ir žodžio nebereikia.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.