Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ sutiktuvės:Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje
Poeto akad. Justino Marcinkevičiaus prakalba kalbotyros prof. hab. dr. Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ pristatymo 2007-11-05 Rašytojų klube vykusioje diskusijoje „Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius — europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė?“.
Kaip ir visi, esu kalbos vartotojas. Na, gal šiek tiek daugiau suinteresuotas tuo, ką vartoju, kokį produktą man siūlo, kokių „prieskonių“ įmaišo į mūsų kalbos duoną kasdieninę.
Regime štai ką: lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve. Ji prievartaujama savo namuose. Mūsų akivaizdoje.
Jai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Užsienio šalių „vardažodžiai“ išlaisvinami arba iš jų sukuriami lietuvių kalbai neįsivaizduojami hibridai — nei velnias, nei gegutė. Pavyzdžiui (čia aš šiek tiek utriruoju), tačiau įmanoma, kad mūsų kalboje (rašytinėje) atsirastų (o gal jau atsirado?) kad ir toks sakinys: „Churchill’iui patiko Shakespeare’o „Hamlet’as“. Lietuvių linksniavimą smagiai galėtų pakeisti artikeliai — kodėl gi ne? Vienas televizijos kanalas rodo humoristinę laidą „Le Broniaus šou“. Tiktų ir „Der Gediminas Štrasė“.
Juokinga? Atrodo, neįsivaizduojama, nesuvokiama, bet kodėl gi ne? Esame kalbinio imperializmo puolami, jam nėra valstybių, nėra sienų. Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja — ir gan uoliai patarnauja — ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija. Tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančios viešųjų užrašų agresijos. Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, ne jos dėsniams, tradicijoms, logikai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams. Nejaugi mes, patys to nesuprasdami, vykdome kažkieno užsakymą?
Prieš porą metų minėjome Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį. To meto Lietuva neturėjo savo valstybės, žinoma, neturėjo ir valstybinės kalbos, tad Vilniaus Seimas savo nutarimuose naudojo terminus „prigimta kalba“, „žmonių kalba“. Cituoju: „Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba.“ Apie kalbą, kuri dabar teikiama „visuose valsčiuose“, nepasakysi, kad ji „prigimta“ arba Lietuvos „žmonių“ kalba. Mums jau lyg ir per ankšta žodyje „lietuvių“. Todėl pradedama ir siūloma (gal jau net reikalaujama?) rašyti „Bromos, atvertos ing viecznastį“ kalba. Per 100 metų po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuvių kalba labai nepalankiomis sąlygomis išliko, apsivalė, išpruso ir sutirštėjo, o kalbos mokslas pasiekė reikšmingų aukštumų. Tai kas mus verčia dabar kėsintis į jos esmę, logiką, gramatiką, taisykles ir dėsnius?
Iš tikrųjų štai jau beveik dešimtmetis, kai tęsiasi mūsų ginčas ir polemika dėl kitų tautų tikrinių vardų rašybos. Teko ir man ne sykį, kaip dabar sakoma, sudalyvauti. Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime juos, tuos svetimžodžius, nurašinėti, aprūpinti juos apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t. y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes. Bet po šitos operacijos jie netampa lietuvių kalbos savastimi (ir negali tapti), lieka keistais, dar labiau neperskaitomais hibridais.
Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.
Taigi, kodėl turime taip elgtis?
Dažniausiai išgirstame arba perskaitome: taip yra Vakaruose, taip yra Europoje, mūsų nesupras, kaltins, išjuoks, pasmerks ir pan. Koks nors lordas išvadins vienakojais gėjų šokėjais. Ką čia galima pasakyti? O pasakyti reikia štai ką: tauta susikuria kalbą sau. Prieš įsileisdama kokį naujadarą ar svetimžodį, ilgai jį apžiūrinėja, išmėgina, kaip jis dera prie vieno ar kito dėsnio, tradicijos, kaip jį priima įvairaus lygio vartotojas ir pan. Tiktai nuo gimtosios kalbos ir jos vartotojo priklauso, ar bus priimta viena ar kita svetimybė. Niekas negali (net ir Valstybinė kalbos komisija) iš šalies nurodyti, įsakyti ar kaip kitaip veikti kalbą, kad ji įsileistų ir įsisavintų, įsistemintų vieną ar kitą svetimybę. Europos Sąjungos — į kurios pusę dažniausiai nukreiptos mūsų akys ir ausys — taigi Europos Sąjungos sutartyje pabrėžiama, kad reikia skatinti (cituoju) „Bendrijai priklausančių šalių kultūrų klestėjimą, gerbti jų nacionalinę ir sričių įvairovę“. Gerbti, bet ne naikinti. Vadinasi, tautinės kultūros — taigi ir kalbos — likimas bus amžinas mūsų pačių, mūsų vienų rūpestis. O Europos kultūros, jos dvasios paveldas bus nepilnas be lietuvių kalbos. Jeigu ir toliau su ja taip elgsimės.
Eskaluojamas dar vienas „nurašinėtojų“ (tai knygos autoriaus prof. Vinco Urbučio terminas) argumentas. Buvusi Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė prieš kelerius metus „Lietuvos aide“ paskelbė (aišku, ne savo vienos) nuomonę, kad užsienietiškus tikrinius vardus perdirbti pagal tarimą norėtų tik vyresniosios kartos žmonės – prisipažįstu, pasidarė gėda, pasijutau lyg koks progreso stabdys. Aišku, ir man, ir mano bendraamžiams sunku būtų varžytis su jaunimu. Bet neskubėkit mūsų taip tiesmukai smerkti. Štai Teisės universitete iš 58 pirmo kurso studentų, atsakiusių į Lietuvos vartotojų asociacijos anketą, 44 pritarė asmenvardžių rašybai pagal tarimą, 11 pasisakė už autentišką rašybą, 3 neturėjo savo nuomonės. Vilniaus universiteto Anglų filologijos (pabrėžiu: anglų) vienoje pirmo kurso grupėje iš 9 tik 3 buvo už „autentiškąją“ rašybą. Galvoji — ačiū Dievui, 60-mečiai, 70-mečiai ne vieni.
Ta proga prisipažinsiu: jau senokai buvo kilęs noras parinkti kokią dešimtį užsienio autorių romanų, išleistų lietuvių kalba, galbūt išverstų ne iš anglų, prancūzų ar vokiečių kalbų, o iš kitų tolimesnių ir retesnių, užeiti su tomis knygomis, pavyzdžiui, į Kalbos komisiją ir paprašyti perskaityti autorių pavardes… Toliau aš neprognozuoju. Dar smagiau būtų, jeigu paskui mane į šią komisiją užeitų žmogus su dienraščio numeriu… O jeigu dar pridėtume Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomus, kitą informacinę ir mokslinę literatūrą, visas muzikines ir šou grupes, apsinuoginusias žvaigždes ir jų dainas, ir net mano mylimą „Dainų dainelę“, kuri jau irgi tarsi mėgina pereiti prie anglų kalbos (kaipgi, juk žvaigždės dainuoja tik angliškai), pagaliau jeigu pridėsime visus viešuosius užrašus ir visa kita, ir visa kita — tai pamatysime, kad lietuvių kalbai jau beveik ir nelieka vietos. Ir negali nieko kaltinti — patys lipame jai ant gerklės. Kalbos mokslininkų vedami.
Iš tikrųjų dėl tų svetimvardžių rašybos sulaužyta jau daug iečių, prirašyta aibė straipsnių su dar didesne aibe parašų. Konstitucinės teisės specialistai, mokslo vyrai ir eiliniai kalbos vartotojai reikalauja, kad būtų peržiūrėta, kuo remiasi Valstybinė kalbos komisija, taip atkakliai siekdama lietuvių kalbos teisių ir galių apribojimo. Kaip čia nesutiksi su prof. Vinco Urbučio šio reiškinio įvardijimu: lietuvių kalbos išdavystė. Pridursiu: ir mūsų visų, kurie ja kalbame ir rašome, išdavystė. Išdavystė yra išdavystė, bet ši gali tapti skaudžiausia ir lemtingiausia lietuvių kalbai.
1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine — po 50 metų! Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos. Pasirodo — nė velnio! Patys atimame ją iš savęs.
Davidas Crystalas (skaitau, kaip parašyta) knygoje „Kalbos mirtis“ cituoja vieną kalbininką, renkantį duomenis apie mirštančias kalbas. Pakartosiu šią citatą: „Kada nors, kai mes visi būsime tik istorija, bus aišku, kad kova už mažų kultūrų ir kalbų išsaugojimą buvo kova už pačių brangiausių dalykų, darančių mus žmonėmis, išsaugojimą.“
Grįžkime prie Vinco Kudirkos „Statrašos ramsčių“ (1890): vardažodis — pagal tarimą, skliausteliuose — pagal rašybą.
Grįžkime!
Justinas Marcinkevičius
2007 m. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“ 12 nr.