Polonizacija per valdininkus?
Kai kurie labai svarbūs valdininkai mus ramina: „Nieko baisaus, jei lenkai rašys savo pavardes lenkiškomis raidėmis“.
Ponai, tas jau buvo prieš pusantro šimto metų. Ir „Auszrą“ šitaip rašėme, bet išprusę senai atsisakėme. Tada polonizacija ėjo per bažnyčią. Štai Utenos senosios kapinės kaip atversta istorijos knyga. Save laikę pranašesniais prieš kitus mužikus, tie patys prasiprausę mužikai lenkiškai neraizgiai epitafijas dėliojo. Net ir šviesuolį kunigą Adomą Vyšniauską lenkiška plyta užklojo: „Wysznewski“. Atrodo, jog čia per amžius lenkų gyventa. Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais. Ant dailiai nukalto metalinio kryžiaus gražia lietuvių kalba išvedžiota: „Amzina atilsi Alpencuj Mortej Leonori -jej…Familijas Kalicza 1887“. Tiktai ant Z uždėtas taškas. O štai kaimynai Gasparavičiai paveldėję paminklą su „Gasparovicz“ turėjo vargo, kol atstatė tikrąją pavardę. Mat šiandien jau gėda prieš kaimynus su tokia pavarde.
Mes juk kovojome ne tiktai už savo kalbą, bet ir už savus rašmenis. Už juos mes ėjome į kalėjimus ir Sibirą. Gūdžiais priespaudos metais mūsų neprivertė rašyti „kirveliais“, kaip tada paniekinamai vadino kirilicą. O dabar mūsų amžinieji broliai vėl per mūsų skaudžiausią vietą, jau Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai, nesigėdija.. Sako, kad ir Lenkijoje lietuviai turį teisę lietuviškai rašytis. Turi teisę…Mes šituos žodžius prisimename iš nesenai turėtos „demokratiškiausios konstitucijos“. Pagal ją galėjome jungtis į organizacijas, galėjome laisvai eiti į demonstracijas, laisvai rinkti valdžią, net išeiti iš Sovietų Sąjungos…Turi teisę, bet ar ja naudojasi? Koks tenai visuomeninis klimatas? Kažin kaip jaustųsi mano pažįstamas rašytojas Vytautas Ažušilis iš lenkų okupuoto krašto, pagaliau atstatęs savo tikrąją pavardę tarp lenkų nacionalistinėmis nuotaikomis garsėjančių biurokratų? Jie, kaip ir Rytų kaimynai, net ir okupacijos nepripažįsta. Ar pasvarstė Lietuvos lenkai ir jie kaip jausis Lietuvoje su lenkiškomis raidėmis parašytais pasais, kurių mūsų tarnautojai net nepažįsta? Juk pavardžių rašymu pase veiksmas nesibaigia, reikės perrašyti pavardes į kitus dokumentus: pirkimo pardavimo aktus, paveldėjimus, pažymėjimus ir t. t. Iki šiol lieka neaišku, kam tokių išimtinų teisių Lenkijai prireikė. Matyt labai svarbu. Ir kalba ne kalbininkas, ne istorikas, o užsienio reikalų ministras. Tai jau verčia susimąstyti.