Vyriausybė paskelbė dar vieną nelietuviškos rašybos įstatymą:Lenkiška rašyba bus oficiali ir Lietuvoje
„Elta“ šiandien pranešė, kad Lietuvos vyriausybė jau sukurpė įstatymą iš esmės griauti lietuvių kalbai ir šalinti jai iš vartosenos. Vyriausybės kanclerio Deivydo Matulionio žodžiais, pasiteisinimai net du:
- asmenvardis yra svarbiausia žmogaus nuosavybė;
- asmenvardis nėra kalbos dalykas.
Taigi, galima nepaisyti Konstitucinio teismo išaiškinimų nei pačios Konstitucijos. Kurią sudarė tautinio atgimimo sąjūdis, o tauta patvirtino visuotiniu referendumu. Lietuvos vyriausybė vis įžūliau naikina tautos ūkį, teisę, kalbą ir visą kultūrą, jau akivaizdžiai veikia prieš sąjūdžio priesakus. Kvailesnių argumentų lenkomanų „penktoji kolona“ nesugalvojo.
- Pavardė yra bendra daugybei žmonių, nė nepažįstamų. O vardai net skirtingų tautų. Antai kancleris pakrikštytas žydišku vardu, bet ne įprastu lietuviams tarimu Dovydas, o anglišku Deividas. Apskritai valdžia išvis nesuvokia ir nenori pripažinti nuosavybės sąvokos, visi politikai vienas už kitą didesni socialistai, tik varžosi tarpusavy, kuo daugiau atimti nuosavybės į valdišką katilą.
- Gal dabar vardų ir pavardžių nebetarsime, diktoriai juos praleis tylos minute ar cenzūros cypukais, kad asmenvardžiai nebe kalbos dalykas?
Tokiai „logikai“ dar geriau tiks visokie „prekybiniai ženklai“ (SM), ™, ®, kurių dabar galima prasimanyti kam tik nori ir kaip tik norint: nelinksniuojamai (Delfi, Forum Palace), neaišku kokia kalba tartinomis nelietuviškomis raidėmis (Mokipay, Weleda), nelietuviškais dvigarsiais (LEO, τεο), vien didžiosiomis, tam tikro storio, spalvos, braižo (geriau iškraipyto savaip) raidėmis, su taškais, bet be kabučių (O.D.A. LT).
Tegu, jei tai tik paika saviraiška. Betgi ne — stropiai kartoti visokiausią rašybą dabar turėsime visi, vykdydami savos valstybės įstatymą.
Vardai yra žodžiai, o žodžiai tariami. Rašinėti bet kaip galima tik netariamus dalykus. Kalba yra pirminė, o raštas tėra suprastintas kalbos užrašymo kodas, kiekvienos tautos vis kitoks. Jungti visus į vieną — visiška beprasmybė, net esperanto nėra visuminis raštas, o atskira dirbtinė kalba.
Nors įstatymą vyriausybė aiškina rūpesčiu žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis, bet nesiūlo nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis. Tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu. Nei latviškai, nei lietuvių tarmėmis nebūtina.
Net ir pripažinus vienintelį savitą vardą nuosavybe, nuosavybe tegalima pripažinti garsinę tokio vardo išraišką. Betgi raidės, kuriomis raštiškai išreiškiamas garsas, yra ne asmens nuosavybė, o susitarimas tautos, kurios kalba yra valstybinė.