Langobardų germaniškumas remiamas VIII a. vienuolio Pauliaus Djakono lotyniška „Langobardų istorija“, kurioje, kaip ir VI a. Jordanio „Getikoje“, paminėta, kad tiek gudai, tiek ir langobardai į Apeninus atsikraustę iš nuo lėkštos įlankos kranto matomos ilgos išriestos Baltijos jūros salos, vardu „Skendzia“ — klaidingai spėjant, jog tai Skandinavijos pusiasalis. Tačiau GIS analizė, istorinė geografija, numizmatika, genetiniai tyrimai, to meto laukobardų – longobardų raštų kalba, jų lietuviški asmenvardžiai ir ypač gausūs vietovardžiai paneigia langobardų germaniškumą.

Vytis, seniau viedys, viedzys, viezdzys kilęs ne iš vijimosi, o iš vydėjimo (regėjimo, numatymo), kaip ir vyzdys, vaizdas, veidas, vaitas, vieta, vytingas (vietininkas) — visai kitas, tiesiog atvirkščios reikšmės žodis už raitą ginkluotą jaunuolį — tėvynės gynėją kaunių (gaunių, jaunių). Žodžio klaidos padarinius galima palyginti su „indoeuropietiškai“ tebekalbėjusių mūsų protėvių pervadinimu „baltais“ 1845 metais: tokio tautovardžio pėdsakų istorijoje nėra, todėl pagrįstai dabar kyla įtarimų, ar tik ne Jablonskis įsteigęs tokią naujakalbę, ar ne Basanavičius prasimanęs tautos pėdsakų Antikoje.

Kalbų raidos žinyne „Ljęzgů“ jau išleista trijų skyrių dvibalsių naikos dalis istorinėje gramatikoje. Esminė, nepaliekanti jokios vilties nemokslinėms rekonstrukcijoms, prokalbės postulatams, savaiminės pažangos paradogmoms, apverstam žmonijos istorijos naratyvui, šventų tautos papročių paniekai ir parazitinės ideologijos brukimui. Istorinės kalbotyros žygdarbis pavyko! //az.on.lt/dvibalsiai

Kalbininkai neranda senovės graikų ir lotynų kalbų žodžio pater, avestos ir sanskirtos pitar, menamo indoeuropiečių *pәter- pėdsakų lietuvių kalboje, manoma, kad tokio lietuvių žodžio nebūta. Tačiau netyrinėjami kalbų prastėjimo, tarties duslėjimo ir šveplavimo dėsniai rodo tokį žodį lietuvių kalboje buvus ir tebesant — tai vadas. Iš kurio kilęs Lietuvos gudų žodis batius, batia, batka, backa. O rusų tautosakoje ir metraščiuose žodžiu Batijus vadintas Aukso ordos vadas.

Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasirodys“. Rusijos valstybinis Prieamūrės universitetas išleido Rusijos vandenvardžių Azijoje kilmės tyrimų apžvalgą, autorius Olegas Fedčenka (Oleg Fedchenko). Олег Федченко: «Балтская гидронимия Сибири и Урала».

Dabartinėje Vidurio Rusijoje vietiniai lietuviai pirmajame tūkstantmetyje gyveno turtingai, laisvų ūkininkų valsčiais laikėsi ilgai ir atkakliai, Volgos ir Okos tarpupyje iki XV amžiaus nepripažino su krikščionybe brukamos feodalinės vergovės. Atmintis apie litvinus, galinius, galius, galindus, galietius (Голѧдь), apie Lietuvą (Литва) Pamaskvėje buvo gyva dar ir XIX amžiuje. Daugelis iš metraščiuose aprašytų XIII amžiaus Litvos antpuolių buvo ne iš tolimo Pabaltijo, o vietinių lietuvių nepriklausomybės kovos.

Arių krikščionybę paskelbus erezija ir atsiskyrus katalikams, pakeista balsės Υ ψιλον (upsilon) tartis: balsis ū imtas tarti y. Taip pakitusi tartis išplito ir oficialiose bažnyčios lotynų, slavų kalbose, todėl dabar lietuvių (ir senovės kalbų) žodžiuose balsį ū, u atitinka i, y, и, ы kitų dabartinių kalbų tos pat kilmės žodžiuose. Ankstyvosios krikščionybės vidaus kovų žinovai galėtų dar patikslinti, iš esmės papildyti šio dėsnio aprašymą, gal ką ir pataisyti.

Kieta E yra A, minkšta A yra E, raidžių junginys ia lietuviškame rašte nėra dvibalsė, visada tariama kaip balsis e. Kuo seniau, tuo lietuvių kalbos (ir kitų kalbų) tartis buvusi tikslesnė, lankstesnė ir minkštesnė. Balsio E→A išplatėjimas ir priebalsių kietėjimas yra bendro tarties stabarėjimo apraiška ir ryškus žmogaus nukultūrėjimo, sulaukėjimo, „natūralios humanizmo evoliucijos“ padarinys. Kultūrinio žmogaus „indoeuropiečio“ tartis nėra išsivysčiusi savaime, o buvo išlavinta dirbtinai — įtempiant balso stygas ir liežiuvį, sukeliant veido olų aidą ir taupant orą giedoti visa jėga pratisai. O kasdien nebegiedant, griežtai nebeugdant vaikų tautos atmintimi ir doros papročiais, nebeliko priežasties kalbos padargų įtampai, liežiuvis atsipalaiduoja, balsio E tartis vis dažniau išplatėja iki A.

Vasarvidžio saulėgrįžos šventę vadinome Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis, dar nevedęs vaikinas gaunys kaunys kuonys juonys — jojantis ginkluotas raitelis, raitas gaudytojas, gaujos medžiotojas, kaujos karys, besikaunantis brolelis šeimos gynėjas, namų bandos ganys, kaimenės piemuo ganytojas. Juoninės — juonių naktigonės šventė trumpiausiąją metų naktį.

Kol tautos milžinai didvyriškai grūmėsi grožio varžybose dėl Lietuvos prezidento sosto, spėjau įveikti tikrą žygdarbį — suklojau istorinės kalbotyros mokslo pamatus: sutvėriau WWW leidyklą kalbotyros talkai ir jau išleidau pirmąją kilmės žinyno „Lęgua“ dalį „Mokslinis metodas kalbotyroje“. Kilmės žodynų, lyginamosios kalbotyros, istorinės gramatikos ir kitų žinyno dalių ten dar tik metmenys, nors paieška būdingų žodžių užklausomis jau veikia: //az.on.lt/.

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.
Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (žyniai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Vietovardžiai ir asmenvardžiai Vilk- šaknimi baltistikoje ligšiol yra kildinami iš žodžio vilkas. Visai nepaisant, tarsi nė nežinant kitų šios šaknies reikšmių lietuvių kalboje, pirmiausia vilkti. Šioje studijoje iškeliamos metodologinės ydos istorijos ir kalbotyros moksle, tada, ribojantis vien visuotinai žinomais duomenimis ir istorinėje bei lyginamojoje kalbotyroje pripažintais dėsningumais, išaiškinami asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis prasminiai ryšiai. O „žodžių archeo­logijos“ bei istorinės geografijos priemonėmis atskleidžiamas seniausias, žmonijos raidai itin svarbus ir labai platus vilkių kultūros klodas.

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir ežero gintaru.

Įkurtas Mažosios Lietuvos, dabar Rusijos federacijos Karaliaučiaus srities (rusiškai Калининградская область, vokiškai Königsberg) vietovardžių žinynas — kompiuterinė GIS duomenų bazė, jau veikia ir internete, atviruoju KML formatu, pritaikyta tyrinėti „jautriame“ žemėlapyje. Žinyne surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Pėteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, bendradarbiaujant su GOV, OSM ir talka Lietuvai.lt. Aprašyta apie 4000 vietovardžių su jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis. Ketiname pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitų išlikusių vietovardžių, plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais.

„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Korys“ vedėjas Audrys Antanaitis kalbina Lietuvoje vėl viešinčią Jūratę de Rosales iš Venesuelos apie jos monografijos „Europos šaknys“ antrąją dalį ir apie istorijos bei kalbotyros mokslo padėtį 2013 metų rugsėjo 7 dieną, trukmė 47 minutės.

„Čipolino nuotykių“ autorius Džianis Rodaris parašęs įdomią pasakaitę, kokia nelaimė ištiktų Italiją, jei iš jos pasišalintų raidė H. Sąmojis kilęs iš to, kad italai nors H ir rašo, bet jos netaria, todėl galima įsivaiz­duoti, jog H jaučiasi nepaisoma, nevertinama, tarsi nereikalinga Italijoje. O germanų šalyse H tariama, dažna ir ten jinai svarbi, tarsi būtų gerbiama. Kitaip nei ispanų kalboje, kur H irgi dažnai netariama, italų kalboje H yra išnykusi ir iš rašybos. H itališkai rašoma tik kartu su c, tas derinys ch itališkai tariamas kaip lietuviškai k. Yra vos keli itališki žodžiai, paveldėję iš lotynų kalbos pavienę raidę H.

Valencijos universiteto profesoriaus Antonio Lastra užsakymu išguldyta esė apie didžiųjų Vakarų kultūros filosofų Imanuelio Kanto ir Emanuelio Lėvino lietuviškas šaknis. Knygoje atskleidžiamas lietuvių kalbos savitumas, nusakant erdvės ir laiko santykį. Iškeliamas lietuvių kalboje glūdintis darnos supratimas, lemiantis žmogaus pasaulėvoką ir įsipareigojimą kitiems žmonėms. Būtent šiomis įžvalgomis išgarsėjo, padarė poveikį Vakarų galvosenai, dėl to labiausiai vertinami filosofai Kantas ir Lėvinas. Kanados filosofo Andriaus Valevičiaus dėka dokumentuojama, kad Lėvinas gerai mokėjo ir rašė lietuviškai. Knyga papildyta XVIII amžiaus pabaigos vokiečių mąstytojų, paties filosofo Kanto ir oficialios vokiečių valdžios argumentais, kodėl lietuvių kalbą būtina išsaugoti.

Didžiulis lobis istorinei ir lyginamajai kalbotyrai, kurio neišnaudoja Lietuvių kalbos institutas nei universitetai, yra sukauptas „GeoNames“ žinyne. Tai pasaulio geografinių pavadinimų duomenų bazė, kurioje ne tik smulkiai aprašyti vietovardžiai, bet ir kiti jų variantai, pirmojo paminėjimo data, šalis, tikslios koordinatės, kitos svarbios žinios. Duomenų bazė pritaikyta „GeoServer“, „Google Earth“ ir kitoms GIS mašinoms. Duomenis kaupia, tvarko ir prižiūri Amerikos geologų ir geografinių pavadinimų taryba, žinyno išlaikymą remia JAV vyriausybė. Čia glaustas paaiškinimas, kaip tyrinėti „GeoNames“ duomenis nemokama ir sulietuvinta GIS programa „MapWindow“. Pridėta radybų pavyzdžių KML pavidalu, kurių gairės matomos ir „Google Maps“ žemėlapyje.

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu? Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas. Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka). Ne vienas faktas ir jų derinys veda į tai, kad mūsų protėviai gali būti kalti dėl žmogaus kilmės — jo atsiskyrimo nuo gyvulio. Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Lietuvoje ilgai nenorėta pripažinti, kad baltų etninės žemės toli už dabartinių Latvijos ir Lietuvos sienų. Baltistikos mokslas atsirado užsienyje, Lietuvoje vienintelis Kazys Būga tada gvildeno vandenvardžių kilmės hipotezę. Iki Marijos Gimbutienės pripažinimo baltų paveldo paieškos plačiame Europos ruože išvis buvo laikomos „nemoksliškomis“ (ir dabar praeities iki Mindaugo tyrinėjimai vadinami „proistore“, net „paraistorija“). Jei dabartinis Nepriklausomos Lietuvos mokslas laiku nesujudės, vėl gali atsirasti naujų pangermanų ar panslavų, kaip jau buvo nutikę praeityje, kai germanai pasisavino gudus, o slavai griebėsi „baltoslavų“ kalbos klasifikacijos. Lietuvių kalbotyra negali užsidaryti vien dabartinės Lietuvos sienose, turi veikliai reikštis pasaulinėje romaniškų ir slaviškų kalbų genezės tyrimų plotmėje, kur baltų kalbos gali pasirodyti raktas, atveriantis vaizdą ir į pačių baltų buvusį didžiulį poveikį romaniškoms kalboms V-XI amžiuose, ir slavų kalbų susidarymui nuo VI-VII amžiaus ir vėliau.

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Ispaniją užkariavusių gudų vadai ir vėlesni gudų autoriai mini senovės dakų ir vėlyvesnių gudų bendrą kilmę ir tautybę. Tačiau XIX amžiaus istorikai kategoriškai tą giminystę neigia. Šiame knygos skyriuje peržiūrimi vienos ir kitos pusės teiginiai. Baigiama kalbotyros duomenimis, pagal kuriuos dakų kalba priskirtina Dunojaus baltų kalbų grupei.

Gotų kilmės hipotezių glausta apžvalga, išvardijant svarbiausius gotų germaniškumo argumentus, nurodant tokių teiginių klaidas, jų priežastis, prieštaringumą ir nepagrįstumą. Gudų baltiškos kilmės pagrindimas, remiantis pačių gudų didikų (Tautorikio Didžiojo, Jordanio, Šv. Izidoriaus, arkivyskupo de Rados, karaliaus Alfonso X Išminčiaus ir kitų) raštais, kur jie aiškiai save kildina iš prūsiškojo Baltijos pajūrio. Šį teiginį paremia ir gausūs lyginamosios kalbotyros duomenys, Prūsijos istorikas Praitorius bei visa knygoje nuosekliai suverta tolimosios senovės įvykių raidos grandinė.

Dažni vietovardžiai Kapellen, kaip ir žodžiai „kapela“, „koplyčia“, lotyniškas capella, tikriausiai bus kilęs iš lietuviško žodžio „kapeliai“. Reiktų remtis naujausiais genomo tyrimais ir daugiau dėmesio atkreipti į neindoeuropietiškas Europos kalbas: suomių, vengrų, turkų, nes tai venedų, alanų, trakų palikuonys. Akad. Paulius Slavėnas dar 1978 m. bandė nupaišyti lietuviškų žodžių prasmių žemėlapį. Kažkokio žemėlapio reiktų ir mums. Arba kaip indoeuropiečiai sako atgaminti mūsų prokalbės žmogaus pasaulį. Bet tai jau ne šios dienos darbas.

Penktajame mūsų eros amžiuje gudams užvaldžius Pirėnų pusiasalį, pasikeitė ir vietinė lotynų kalba (romansas), virtusi ispanų kalba. Sprogstamųjų priebalsių p→b, t→d, k→g suskardėjimas, šnypščiamųjų ir gomurinių priebalsių f, h, th išnykimas rodo, kad gotai buvo ne germanai, o baltai (gudai).

Profesorius Olegas Poliakovas, studentas iš Maskvos atvykęs išmokti gyvos kaimo žmonių šnekos, išleido dar neregėto masto, kruopštumo ir svarbos enciklopediją „Pasaulis ir lietuvių kalba“. Nei valdžia, nei vadovaujantieji kalbininkai žinyno pristatyme nedalyvavo, jokios mokslinės recenzijos nei viešo atsiliepimo ligšiol nepaskelbta.

Istorinės kalbotyros duomenys patvirtina metraščius, kad vadinamieji gotai buvo ne barbarai germanai, o baltai išeiviai — gudai (godai). Ir kad gudai buvo ryškiai aukštesnės kultūros už tuometinius Europos barbarus. Atsikraustę į Pirėnų pusiasalį, gudai pakeitė lotynų tartį į romansą, iš kurio kilo ispanų kalba.