Vasarvidžio saulėgrįžos šventę vadinome Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis, dar nevedęs vaikinas gaunys kaunys kuonys juonys — jojantis ginkluotas raitelis, raitas gaudytojas, gaujos medžiotojas, kaujos karys, besikaunantis brolelis šeimos gynėjas, namų bandos ganys, kaimenės piemuo ganytojas. Juoninės — juonių naktigonės šventė trumpiausiąją metų naktį.

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.
Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (žyniai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Vietovardžiai ir asmenvardžiai Vilk- šaknimi baltistikoje ligšiol yra kildinami iš žodžio vilkas. Visai nepaisant, tarsi nė nežinant kitų šios šaknies reikšmių lietuvių kalboje, pirmiausia vilkti. Šioje studijoje iškeliamos metodologinės ydos istorijos ir kalbotyros moksle, tada, ribojantis vien visuotinai žinomais duomenimis ir istorinėje bei lyginamojoje kalbotyroje pripažintais dėsningumais, išaiškinami asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis prasminiai ryšiai. O „žodžių archeo­logijos“ bei istorinės geografijos priemonėmis atskleidžiamas seniausias, žmonijos raidai itin svarbus ir labai platus vilkių kultūros klodas.

Kadangi mokytojai, kultūrologai, net etnologai ir istorikai nebežino buvusios gintaro paskirties, teko pargabenti tėvynėn pasaulyje garsaus numizmato dr. Aleksandro Račkaus „Amber As a Medium of Exchange“ žurnale „The Numismatist“, išversti jį lietuviškai ir paskelbti enciklopedijoje Lietuvai.lt. Pristatydamas šį svarbų veikalą, siūlau patikslinti etimologiją sakeliais, saikeliais ir saugeliais, papildyti ambronimis, ambra ir ežero gintaru.

Dainius Razauskas: Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama uždrausti sulenkintas pavardes Lietuvoje rašyti lietuviškai. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė ir visur kitur būtų rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, „iškraipančius“ pavardę, bausti. O tai yra agresyvus svetimos valstybės okupantės noras išstumti lietuvių kalbą iš mūsų valstybinės kalbos į buitinę šneką, tada per mokyklas ir žiniasklaidą vėl lenkinti Lietuvą — mūsų pačių įstatymais.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.

Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.

Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.

Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.

Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?

Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.

Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.

Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Darius Kilinskis: Kalba nėra jos raštas. Atrodo aišku savaime, bet rašto žmonėms dažnai būna nelengva tai suvokti. Kai daugiau skaitai, rašai, nei kalbi, tai ir kalba ima atrodyti labiau jos raštas, nei pati kalba, t.y. tariami garsai. Žodis rašto žmonėms yra jo užrašas, o ne pats žodis, ištartas balsu. Kad gali būti kitaip, kad užrašas tai ne žodis, daugeliui žurnalistų, politikų, teisininkų, atrodo net sunku įsivaizduoti. Tikroji pavardė — tai jos užrašas, neabejoja Anatolijus Lapinskas. Tapatybė — tai pavardės užrašas, akivaizdu Rimvydui Valatkai. Ar yra kitaip manančių? Perskaičius jo straipsnį, atrodo, kad nėra, nebent esi pasiklydęs tarp trijų pušų tautininkas arba linkęs tyčiotis iš kitų tautybių nacis.

2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.

Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.