Lietuvių tautos suvažiavimas 1905 metais Vilniuje vienbalsiai priėmė nutarimą, ir dr. Basanavičiaus vadovauta komisija prieš 112 metų gegužės 23 dieną įteikė lietuvių laišką tuometiniam Romos popiežiui Pijui XX (dar 72 nuorašai buvo išsiuntinėti jo kardinolams, kitų Europos ir pasaulio katalikų vyskupams) dėl priešlietuviškos politikos ir nekrikščioniškos padėties Vilniaus vyskupijoje. Kadangi dabar padėtis iš esmės ta pati, priešlietuviška bažnyčios politika tęsiama toliau, tai, ruošiantis popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje šiemet rugsėjo 22-23 dienomis, gal reikia pakartoti panašų pareiškimą?

Nė viena tauta Europoje nepatyrė tokio genocido, kaip lietuviai. Prof. Algimantas Liekis atskleidžia Varšuvos, Vašingtono, Londono ir Maskvos politikų bendradarbiavimą II pasaulinio karo metais, siekiant galutinai išnaikinti lietuvių tautą. Bei tą politiką tęsiančius valstybės išdavikus: žurnalistą Virginijų Savukyną, politikus Vytautą Landsbergį, Emanuelį Zingerį, šovinistinę lenkų partiją Lietuvoje, Seimo narius konservatorius, liberalus, socialdemokratus Danutę Šakalienę, Rasą Buldbergytę, Ramintą Popovienę, Algirdą Sysą, Algimantą Salamakiną, Juozą Oleką, Julių Sabatauską ir kitus.

1920 metais Lenkijai aneksavus didelę Lietuvos dalį su sostine Vilniumi, daug žmonių pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Bet tėvynėje likę lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai. Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje. Tačiau mokyklos vadovėliuose ir žiniasklaidoje jis nutylimas. Lietuvos politikai ir istorikai nuolat nuolaidžiauja lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams vis tuo pačiu „kultūrinimo“ pamušalu, pritardami neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams. Mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie visos kartos pasiaukojamą kultūrinį darbą, apie vieningą lietuvių priešinimąsi nutautinimui. Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nesugeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos. Mokslo Lietuvos tėvo dr. Jono Basanavičiaus 165-ąsias metines pasitinkame be paminklo sostinėje didžiajam vilniečiui, o po metų jau ir Nepriklausomybės šimtmečio sukaktis. Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę pripažinti 1920 m. okupacijos ir ją sekusio genocido faktą bei atlyginti kraštotyros darbus tautos, mokslo ir teisingumo labui.

2015-11-17 19:00 kraštotyros žygeivių ir tautinių dainų klubas „Raskila“ kviečia į susitikimą su Gintautu Šapoka. Gintautas Šapoka pristatys naują savo knygą „Vilniaus krašto lenkinimas“.

Dainius Razauskas: Lenkijos spaudimą dėl teisės pasuose pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis reikėtų įvardyti tiesiai šviesiai: siekiama uždrausti sulenkintas pavardes Lietuvoje rašyti lietuviškai. Būtent šitaip reikia įvardyti šią Lenkijos užgaidą. Pasas yra tapatybės dokumentas, tad pilietis įgyja šventą teisę reikalauti, kad jo pavardė ir visur kitur būtų rašoma tik taip, kaip užrašyta pase, netgi su galimybe visus, „iškraipančius“ pavardę, bausti. O tai yra agresyvus svetimos valstybės okupantės noras išstumti lietuvių kalbą iš mūsų valstybinės kalbos į buitinę šneką, tada per mokyklas ir žiniasklaidą vėl lenkinti Lietuvą — mūsų pačių įstatymais.

Dr. Algimantas Liekis leidžia visiems nemokamai internete skaityti savo knygą „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga) — 2011 metais išleistą dvitomį UDK 947.45.07 ISSN 1392-8465 (I t. 506 psl. iki 1921 metų ISBN 978-9986-795-66-7 ir II t. 456 psl. 1921-1939 m. ISBN 978-9986-795-67-4). Šią Pietų Lietuvos slavinimo apžvalgą kaip mokyklinį vadovėlį turėtų gerai perskaityti kiekvienas lietuvis (ir lenkas), nes politikai, švietimo sistema ir žiniasklaida piešia neatpažįstamai iškraipytą Lietuvos praeities ir net dabarties vaizdą.

Pirma, Vilnijoje jau keliolika metų įtvirtinta vienos partijos — neištikimos Lietuvai, priešiškos ir kitoms tautoms partijos — Lietuvos lenku rinkimų akcijos (LLRA) valdžia, labiau panaši į diktatūrą. O pačios partijos valdymą užgrobęs šeimyninis klanas. Antra, čia nuolat diskriminuojami visi nelenkai, nelenkiškos įstaigos, mokyklos, organizacijos, pažeidžiamos žmogaus teisės į mokslą (nepakanka lietuviškų mokyklų), į darbą, į teisingą atlyginimą (kur dairosi mūsų akylieji lygių galimybių kontrolieriai?). Trečia, valstybinėse mokyklose vyksta mokymas ir ugdymas nevalstybine kalba, iškreipiama istorija ir geografija, o pilietinio ugdymo turinys skatina patriotizmą svetimai valstybei, savąją pateikiant kaip šių žemių neteisėtą valdytoją. Ketvirta, čia arba nevykdomi, arba pažeidinėjami įstatymai ir kiti teisės aktai, jei jie nepatinka LLRA. Lietuvos valdžios, galima sakyti, čia nėra: čia sava tvarka, savos taisyklės ir savotiškas gyvenimas, kreipiamas viena aiškia vaga — į šio krašto sulenkinimą.

Parsidavėliška tėvynės išdavikų politika Lietuvoje būtų neįmanoma be stipraus užnugario. Ne, ne Varšuvoje — gerokai toliau ir stambiau. Tačiau gaila ir kaimynų lenkų — net kurstoma dauguma juk dar nenusiteikusi agresyviai. Lenkija tėra įrankis kurstytojų rankose: atlikusi juodą darbą, jau tikrai pagrįstai bus nuteista ir sutrypta už šovinistinę agresiją, o valdžią perims tolerantiškoji litvakų tarptauta.

Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?

Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

Politiniai aferoistorikai rengia pseudomokslines konferencijas ir kursto tautinę nesantaiką, slepia ir klastoja praeities įvykius, nežino ir nepaiso svarbiausių mūsų praeities faktų. Skitijos, Sarmatijos, Lietuvos imperinę praeitį vadina „proistorija“ — priešistore, neistoriniais įvykiais, mitologinėmis legendomis, tautosaka, net prasimanymais. Tuo tarpu surinkta ir ekspertų sertifikuota daugiau kaip du šimtai senoviškų monetų, nemažai žemėlapių, kitų įrodomąją vertę turinčių daiktinių duomenų, pakankamų proistorei pripažinti istorija. Priešingai, jokių duomenų, rodančių buvus „Abiejų tautų respubliką“, „Rzeczpospolita“ rasti nepavyko, atrodo, tai tėra šių laikų politinių istorikų pramanas. Lietuvos, Lenkijos ir kitų kaimyninių valstybių vadovai, pasitelkę ekspertus, turi patikrinti ir deramai įvertinti surinktus tikrovės įrodymus.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Ferdinandas Kauzonas: Prieš Hitleriui atplėšiant nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą ir ten, kaip ir dabar, nacionaliniu pagrindu buvo sukurta partija. Ji irgi viešai deklaravo susirūpinimą ten gyvenančių vokiečių švietimu, kultūriniu gyvenimu. Kai ši pseudopartija triuškinamai laimėjo krašto seimelio rinkimus, buvo pradėta rengti sukilimą prieš Lietuvos valdžią, sukurti smogiamieji būriai, mokyklos imtos valyti nuo visko, kas lietuviška. Ir kaip į visa tai tada reagavo Lietuvos valdžia? 1934 metų vasario 9-ąją valstybės saugumo policija suėmė aktyviausius nacistus. Buvo sustabdyta jų partijų veikla. Daugiau nei tris mėnesius Kaune truko teismo procesas. Įrodyta kaltinamųjų antivalstybinė veikla ir ryšiai su nacistine Vokietija. Nuteisti 87 naciai. Du mirties bausme, vienas kalėti iki gyvos galvos. O kaip elgiasi dabartiniai valstybės saugumo politikai?

Kosmopolitinių virštarybinio „pasaulio piliečio“ internacionalinių madų pasitaikydavo jau Brežnevo laikais, bet atvirai lietuvių tautą ir jos valstybingumą niekinti pradėjo tik prezidentas Adamkus ir jo patarėjos Nerija Putinaitė, Irena Vaišvilaitė, Katalikų mokslo akademijos pirmininkas Paulius Subačius, valdančios konservatorių partijos Vilniaus tarybos lyderis Mantas Adomėnas ir kiti politikai, jau ne vien politologai, istorikai, filosofai ir panašūs humanistai. Atkakliai niūkindami lietuvius pripažinti ne savo kaltes, tuo tarpu Jeruzalės žydų istorijos profesoriaus, buvusio komunistinio Vilniaus partizano Dovo Levino knyga „Mažesnė iš dviejų blogybių“ arba karo metais lietuvių išgelbėto žydo prof. Marko Petuchausko dienoraščiai „Santarvės kaina“ politinės žiniasklaidos liko nepastebėta, nors dar nepersekiojama. Bet taiki jaunimo tautinė šventė jau persekiojama, viešai pasauliui smerkiama, vadinant šovinistiniu nacių Holokaustu.

Lenkijos etnografų 1912 metais sudarytas lenkų tautybės žmonių apgyvendinimo tankio žemėlapis, lenkų dalies % santykis su kitomis tautomis. „Tautų pavasary“ lenkų nebuvo daugiau kaip lietuvių, o su latviais, Suvalkijos ir Prūsijos lietuviais (kurie tebekalbėjo lietuviškai) Lietuva dar buvo ryškiai didesnė. Valstybę suskaldė ir nutautino lenkų ir sulenkėjusių Lietuvos bajorų (Pilsudskio, Želigovskio ir kitų) sukeltas karas, agresija prieš atsikuriančią Lietuvą ir kitas kaimynines tautas. Spustelėjus žemėlapis atsiveria visu dydžiu, o jo aprašymas — „Rokiškio“ dienyne.

Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį ir okupavusi Vidurio Lietuvą, gėdingai išdavė savo ilgaamžę sąjungininkę, draugišką tautą. Ne lenkiška kalba ir kultūra buvo niekinama, pradėtas ten gyvenusių lietuvių diskriminavimas ir teroras. Dabartiniai „lenkai“ ir „tuteišiai“ — tai ne į LDK atsikėlusių lenkų palikuonys, o tik nutautinti tikri lietuviai. Sulenkinti žmonės neteko tūkstantmečius kurtos gyvenimo sanklodos, turtingos tautosakos ir kitų dvasinių vertybių.

2010 metų vasarą, dar prieš Žalgirio pergalės 600-ąsias metines, „LDK parko“ draugija, Baltuatlantida.lt ir „Init“ televizijos grupė leidosi į šešių tūkstančių kilometrų žygį aplankyti lietuvių pastatytų pilių dabartinėje Ukrainoje, seniau Raudonosios Rusios, Lietuvos Galyčių, Valiūnės ir Podolės žemėse, iki pat Juodosios jūros. Protėvių pagerbimui nuo Lietuvos širdies Gedimino pilies pamatų žygeiviai paėmė rieškučias žemių, išbarstė jas aplankytose pilyse, o ten pasemtų žemių saujas grąžino atgal į Gedimino pilį. Pažintinę televizijos laidą „Aisčių keliai“ filmavo Saulius Novikas ir Ričardas Martišius, rodė „Init TV“ penktadieniais 20:30.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga: Kaip sovietmečiu buvo vengiama mokyti Lietuvos istorijos, taip dabar vengiama mokyti pasipriešinimo istorijos. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija naikina lietuviškas mokyklos ir darželius arba prijungia prie mažesnių lenkiškų mokyklų. Savo sprendimais įvesti dvikalbius užrašus gatvių ir vietovių pavadinimuose bei asmenvardžių rašymą lenkų kalba Lietuvos piliečio pase, LR Vyriausybė išskiria lenkų tautinę mažumą iš kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių, suteikia jai ypatingas privilegijas bei stabdo jos integraciją į Lietuvos visuomenę. Kadangi lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, įtvirtinta 14-uoju LR Konstitucijos straipsniu, jį galima keisti tik visos Tautos referendumu.

Zigmas Zinkevičius: Merkelio Račkausko knyga ypač svarbi tuo, kad joje bene išsamiausiai pavaizduotas ano meto lietuvių aukštuomenės sulenkėjimas, jos lenkiška mąstysena, lenkiškas patriotizmas ir siekiai, taip pat požiūris į valstiečių tebevartojamą lietuvių kalbą ir pačius valstiečius.

Ričardas Kalytis: Aš didžiuojuosi savo protėviais, kurie tamsiais polonizacijos metais išliko savos kalbos patriotais.

Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.

Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?

2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Šiandien Lietuvos respublikos konstitucinis teismas paskelbė savo dar 1999 metais paskelbto išaiškinimo išaiškinimą, kad lenkiška rašyba negali būti įteisinta valstybinėje Lietuvos raštvedyboje. Nors pridūrė, kad papildomoje paso dalyje pageidaujantys gali įsirašyti savo vardą nelietuviškai, bet tas įrašas teisiškai neprilygs pagrindiniam įrašui pirmajame lape.

Lietuvos istoriniai santykiai su lenkais Lietuvai buvo baisiai kenksmingi. Praradome daug savo kultūros, praradome savo sostinę Vilnių, praradome senas Lietuvos gyvenvietes, kai buvome susidėję su lenkais į bendrą Respubliką, lenkams valdant, praradome visą savo valstybę.

Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos — lietuviai tėra neteisėtai atsiskyrusių ir sulaukėjusių lenkų užkampis? Neapykanta Rusijai, jos išsižadėjimas ir ištikimybės priesaikos Lenkijai — meilė be atsako? Žinių radijo 2009 birželio 29 dienos klausimas.

Vydas Astas: Mūsų žmonės, ypač valdžia, supratimą apie Rytų Lietuvą grindžia momentiniais statistiniais duomenimis. Tai klaidina… Šis kraštas gali integruotis į Lietuvą, bet gali ir išslysti iš jos tautiškai, kultūriškai, galiausiai valstybiškai… Lietuvos lenkų rinkimų akcija – agresyvus šovinistinis blokas – nuo 1993 m. yra beveik vienvaldė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų šeimininkė… Savivalda ar autonomija? XXI amžiuje be mokyklos? Ką daryti?