Ant pagrindinių kelių į Lietuvos sostinę Vilnių pasitikdavo įspūdingi vartai su 6 m aukščio Baltaisiais stulpais ir metaliniais Vyčiais ant jų. Vilniaus vartų Baltieji stulpai — ryškiausi sostinės ženklai. Jie mena Napoleono sutikimą, sukilėlių kovas, tautos didvyrio Simono Konarskio viešą egzekuciją ir kitas istorines gaires. Be jų neteko prasminės jungties ir kiti tų vietų paminklai: keliautojų globėjo Šv. Jackaus koplytėlė, muitinės, užeigos pastatai. Artėjant Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, reikia atstatyti šiuos svarbius sostinės paminklus. Atstatymas neužtruks ir nebus brangus, istoriografinės medžiagos išlikę pakankamai. Šie paminklai stiprins vilnietišką tapatybę, išdidumą ir pilietiškumą.

Pirmąjį atkuriamos Lietuvos dešimtmetį vykusi sparti dekolektyvizacija kėlė džiugių vilčių atgaivinti šeimos ūkius, agrarinę pramonę, nuosavybinę santvarką ir tautos kultūrą Lietuvos sodžiuose. Tačiau antrasis dešimtmetis pasižymėjo įtartinai užprogramuotu šeimos ūkių išstūmimu ir prekinės gamybos, sodžių nualinimu, valstiečių vertimu parduoti žemę ir tapti samdiniais. Lygia greta kūrėsi itin stambios latifundinės kompanijos, kai 1 – 2 % bendrovių abejotinais pagrindais užvaldė net 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. O dabar įvairūs politiniai agentiniai statytiniai padeda užsienio korporacijoms supirkinėti pelningiausius žemės ūkius, pažangiausias agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Prieštaraujant konstitucijos dvasiai, ES senbuvių valstybių teisinei praktikai ir Lietuvos statutui, nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę. Visa tai, kaip ir prasidėjęs vietinių mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo vajus, naikinant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją iš tėvynės.

Lietuvos konstitucijoje įrašytas prieš daugelį amžių gyvavusios lietuvių valstybės tęstinumas. 1917 m. Didysis Vilniaus seimas ir 1918 m. Lietuvos valstybės taryba nutarė atkurti LDK. Nei 1918 m. Vasalio 16-osios, nei 1990 m. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktuose respublika net nepaminėta. 1918 metais buvo išrinktas Lietuvos karalius Mindaugas Antrasis. Šie ir daug kitų duomenų verčia abejoti respublikos teisėtumu. LDK buvo Sarmatijos tęsėja, respublika neatitinka Lietuvos esmės. LDK tolygi TSRS, ES, su popiežiumi Lietuvos valdovas turi kalbėtis lygiomis teisėmis. Tačiau Lietuvos dvasininkija veikia ne savo valstybės tikslais, neužkerta kelio dorovės griovimui. Respublikos valdžia skatina neįgalumą, jaunimo mainus, emigraciją ir imigraciją, lietuvių kalbos ardymą ir teršimą svetimybėmis. Kai lietuvių kalba daug sodresnė, raiškesnė, aiškesnė ir tikslesnė, turėtų būti UNESCO saugoma kaip pasaulinės reikšmės kultūros paveldas, raktas visų indoeuropiečių ir kitų tautų kalbotyrai. 2012 m. Pasaulio žemaičių sueigos nutarimas, Milvydo Juškausko, Vaido Leskučio ir Vaido Želvio pareiškimai 2012-06-05 BNS preskonferencijoje, atsakymai į žurnalistų klausimus. Apie tai plačiai skelbė Alfa.lt, Delfi.lt, Diena.lt, Pogon.lt ir kt.

Maria Wiernikowska: Dauguma lenkų Seimo narių balsavo prieš Lietuvos nepriklausomybę, o Šalčininkų rajone, kur gyvena daugiausia lenkų, buvo vykdomas šaukimas į sovietų armiją ir referendume balsuota už prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Ir dabar save vadinantys lenkais klausosi rusų radijo, žiūri rusų televizijos, o ne „TV Polonia“ ar „Radijo znad Wilii“. Tiesa apie Vilnijos lenkus nebūtinai mums maloni. Tačiau geriau nemitologizuokime patriotinio pasipriešinimo prieš lietuvių priespaudą.

2010 metų vasarą, dar prieš Žalgirio pergalės 600-ąsias metines, „LDK parko“ draugija, Baltuatlantida.lt ir „Init“ televizijos grupė leidosi į šešių tūkstančių kilometrų žygį aplankyti lietuvių pastatytų pilių dabartinėje Ukrainoje, seniau Raudonosios Rusios, Lietuvos Galyčių, Valiūnės ir Podolės žemėse, iki pat Juodosios jūros. Protėvių pagerbimui nuo Lietuvos širdies Gedimino pilies pamatų žygeiviai paėmė rieškučias žemių, išbarstė jas aplankytose pilyse, o ten pasemtų žemių saujas grąžino atgal į Gedimino pilį. Pažintinę televizijos laidą „Aisčių keliai“ filmavo Saulius Novikas ir Ričardas Martišius, rodė „Init TV“ penktadieniais 20:30.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Algimantas Gureckas: Glumina Lietuvos politikų ir liaudies gynėjų piktinimasis jaunimo priesaku „Lietuva lietuviams“. Europos sąjunga nereikalauja naikinti tautinių valstybių (nebent Briuselio eurokratai), o priešingai — skatina tautinių kultūrų puoselėjimą. Lietuvos respublika atkurta kaip tautinė valstybė. Lietuvos konstitucija sako, kad „(…) Kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje.“ (32 str.). Taigi – lietuvis. Nei lenkas, nei rusas, nei čečėnas tokios teisės neturi. Ji gali būti jiems suteikta, bet jie negali jos išsireikalauti.

Kazimieras Garšva: Vyriausybės atstovai stengiasi siaurinti Lietuvos nepriklausomybę ir kalba kaip tarybiniai propagandistai, nutylėdami jiems prieštaraujančius dalykus ir iškraipydami kitką: „sprendimas siūlomas įvertinus kalbininkų išvadas, kuriose teigiama, jog asmenvardis yra unikalus konkretaus asmens tapatybės žymuo, tad jam netaikomi lietuvių kalbos sistemos dėsniai“. Bet kalbininkai visą laiką siūlo priešingai, tik už juos kalba valstybės apmokami diletantai, užsiėmę priešvalstybine veikla.

Sarmatijos ir Lietuvos istorijos esmę privalo žinoti kiekvienas valstybės tarnautojas ir politikas. Būtina patikrinti valstybės įstaigų istorikų veiklą dėl protėvių ir mūsų valstybės istorijos netyrimo ir neviešinimo, dėl Sarmatijos vertinimo klaidų ir duomenų tyčinio klastojimo, dėl aplaidaus pareigų nevykdymo pradėti ikiteisminį tyrimą.

Seniau žmonės Švedijoje sakydavo, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Taip buvo mažiau nei prieš šimtą metų. Gimusi 1920 m., mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą. Būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Ji niekuomet niekam nebuvo tapusi našta. Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Per tris kartas valstybės globa ir socialinės garantijos visiškai sunaikino žmonių atsakomybę, savarankumą, orumą ir padorumą.