Lietuva internete: žinių talka

Vakar interneto verslininkai pagaliau išdrįso paskelbti politinį pareiškimą — atvirą laišką Europos sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų inspekcijoms uždrausti žmonių sekimą reklamos priedanga. Ta proga platesnė interneto raidos ir internauto teisinės padėties apžvalga.

Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai sistemiškai nevykdant Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl asmens duomenų apsaugos, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir šantažuojant iki 20 milijonų eurų bauda, panaikinau dalykinio žinyno „Lietuva internete“ asmeninių WWW svetainių rodyklę. Su savo dalyko meistrų, mokslininkų, mokytojų, menininkų, kitokių šviesuolių, kraštotyrininkų, išeivių, keliautojų prisistatymais, patarimais, parodomis.

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas — sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), reikia papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Kai lenkmečiu valdininkams buvo leidžiama savivaliauti, laikyti lietuvius ir Lietuvos gudus žemesnės rūšies lenkais, vadinti juos bydło, — pateisinti negalima, bet galima paaiškinti fašistine Želigovskio okupacija. Kai stribams buvo leidžiama išvadinti dorus ūkininkus бандиты ir tuo pagrindu juos kankinti, žydyti, tremti į Gulago lagerius, dar suprantama komunistine Stalino aneksija. Bet ką galvoti ir ko tikėtis, kai dorus lietuvius, praskolintus ir apiplėštus žemiau skurdo ribos taikos metu, savi Lietuvos politikai vadina vagimis ir banditais, durniais vargoleis, duskit, pavidolei?

Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį — principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Pirmąjį atkuriamos Lietuvos dešimtmetį vykusi sparti dekolektyvizacija kėlė džiugių vilčių atgaivinti šeimos ūkius, agrarinę pramonę, nuosavybinę santvarką ir tautos kultūrą Lietuvos sodžiuose. Tačiau antrasis dešimtmetis pasižymėjo įtartinai užprogramuotu šeimos ūkių išstūmimu ir prekinės gamybos, sodžių nualinimu, valstiečių vertimu parduoti žemę ir tapti samdiniais. Lygia greta kūrėsi itin stambios latifundinės kompanijos, kai 1 – 2 % bendrovių abejotinais pagrindais užvaldė net 40 % šalies žemės ūkio naudmenų ir kasmet susižeria iki 80 % Europos sąjungos paramos lėšų, skirtų visai Lietuvos žemės ūkio plėtros programai. O dabar įvairūs politiniai agentiniai statytiniai padeda užsienio korporacijoms supirkinėti pelningiausius žemės ūkius, pažangiausias agrarinio verslo ir kultūros sklaidos įmones. Prieštaraujant konstitucijos dvasiai, ES senbuvių valstybių teisinei praktikai ir Lietuvos statutui, nuosekliai siekiama užvaldyti tautos pamatą — žemę. Visa tai, kaip ir prasidėjęs vietinių mokyklų bei bibliotekų uždarinėjimo vajus, naikinant kultūros židinius kaimo vietovėse, sukėlė srautinę jaunimo emigraciją iš tėvynės.

Lietuvos politikai įprato apibendrintai kaltinti visą tautą pavienių žmonių nusikaltimais. Šiuo atveju Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Vyriausybės premjeras Andrius Kubilius kaltinimus pareiškė būtent lietuviams, nors teisėsauga to nenustatė, panašu, kad tai jau įprasta priešlietuviška provokacija. Teisinėje valstybėje nusikaltėlio tautybė neturi reikšmės, viešas kalbėjimas apie teisės pažeidėjo tautybę yra nusikalstamas, o apkaltinimas tautos pavienių žmonių veikomis yra grynas nacizmas.

Liberalūs kosmopolitai patys iš tikrųjų tėra apsimetę totalitariniai šovinistai, neapkenčiantys jokios kitos tautos ir savo politkorektiška gražbylyste diegia lietuviams kolektyvinės atsakomybės teiseną ir inkvizicinę kaltės sampratą. Įdomu, atrodo šitiek pilosopų, psichologų, pedagogų, humanistų, liaudies gynėjų, o tokį paprastą cigoniško užkalbėjimo algoritmą, įkyriai brukamą visais žiniasklaidos kanalais, atskleidžia tiktai anonimas Zeppelinus — ko tada moko mokyklose? Ne pasiruošimo savarankiškam gyvenimui, ne kritinio mąstymo, sugebėjimo perprasti apgavystę? Atrodo priešingai, tarsi tai būtų sutartinė propaganda, politbiuro planas. Visuotinė privaloma švietimo sistema.

Mokesčius miesto valymui susirinko, o nevalo. Bet nesitenkina tyliai įsisavindami lėšas — dar ir rėkia, agresyviai teršia didžiuliais apdriskusiais plakatais. Versdami prisiimti kaltę ir atgailauti pačius mokesčių mokėtojus.

Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.

Arnoldas Švarcnegeris vėl kovoja. JAV Kalifornijos valstijos gubernatorius, kultūristas, karatistas ir artistas terminatorius šiandien paskelbė kovą su miškų gaisrais. Kaip kasmet, ištisiniais gaisrais, eilinį kartą evakuojant žmones, paliekant sudegti namus. Įprastas, būdingas demokratinės santvarkos įvykis. Akivaizdus vis labiau kerojančio socializmo požymis. Nesvarbu, kas padarė nuostolį, atsakingi mes. Kas priteršė, jauskim kaltę, rūpinkimės visi. Agituokim, organizuokim akcijas. Gamta — visų namai. Nenuostabu, kad buvęs vešliausias Viduržemio baseinas virtęs dykumomis (šiuo metu dar dega graikai), pusdykume sparčiai virsta ir Vidurio Europa, o Amerikai sudykumėti jau nedaug belikę. Vis dėlto baisiausios dykumos galvose. Protarpiais virstančios niokojamais gaisrais.

Supranti, kad atsakyti gali tik už tai, kas tavo. Bet kažkodėl nekliūva, nesistebi, akys seniai apsiprato su atsakomybę žadinančiais šūkiais, kurie ragina rūpintis vaikais, seneliais, miškais ar ežerais. Sutinki tapti atsakingu už visus ir viską? Betgi pats žinai, kad nepavyks, kaltas liksi.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.