Lietuva internete: žinių talka

Kai niekuo nesirgęs verslovės „Achema“ įkūrėjas, daugelio išradimų autorius, chemijos mokslų daktaras staiga buvo pripažintas nepagydomu ligoniu, nes žuvo, sekmadienį važiuodamas dviračiu, o pirmadienį susirinkusi „Achemos“ valdyba nerado skubesnio reikalo, kaip tuojau pat nutraukti energetikos programą, teko suprasti, kad viskas buvo nutarta jau iš anksto, kliūtis buvo belikusi pats Lubys. Bet ne, dar ir Lubienė turėjo prisiekti Lietuvos prezidentei Grybauskaitei nebesidomėti politika — demokratinėje valstybėje!

Mūsų kaimo žmonės yra padaryti išmaldos prašytojais. Išmaldos, kuri duodama tada, kai valstietis atsisako prekinės gamybos ir pasirenka išlaikytinių padėtį. Žmogų pradėta vertinti ne už darbą, o už tinginiavimą. Dar daugiau: jeigu nedirbsi — gausi pinigų, o jeigu dirbsi — gali būti nubaustas ir turėsi nuostolių. Todėl Lietuvoje dirvonuoja didžiausi plotai, kaimiečiai nebelaiko gyvulių nei paukščių. O juk darbštumas Lietuvos šeimų ūkiuose nuo amžių buvo viena pagrindinių žmogaus dorybių. Lietuvių tautą sukūrė, jos papročius ir valstybę visais amžiais gynė savarankiški ūkininkai. Dabar atvirai propaguojamas artimiausiu metu prasidėsiantis šeimos ūkių (sodybų) žemės valdų „konsolidavimas“ — jų supirkinėjimas bei stambinimas iki ne mažesnio kaip 500 hektarų. Tai niekuo nepateisinamas, tiesiog nusikalstamas kėsinimasis į Lietuvos sodžius — tautos tapatumo, demografinio ir kultūrinio gyvybingumo, sveiko gyvenimo būdo bei sveikų žemės ūkio produktų gamybos lobyną — šeimos ūkių likimą.

Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.

Pranas Morkūnas: politikai mėgsta guostis, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą… Kai Pietų Lietuvoje slūgso 50 milijonų tonų (10 milijardų dolerių) druskos klodas; Prie Varėnos — 140 mln. t (7 mlrd. $) bene švariausios pasauly geležies rūdos magnetito, kurio nė sodrinti nereikia; Vakarų Lietuvoje — 60 mln. t (21 mlrd. $) naftos telkinių; prie Garliavos — 70 mln. t anhidrito; prie Anykščių — kvarcinio smėlio ir t.t.

Akivaizdžias socializmo negandas ekonomistai ir žalieji aktyvistai įpratę aiškinti rinka, kapitalizmo godumu ir dėl visko kaltinti nuosavybę. Niekaip nepastebėdami astronomiškai augančių mokesčių, jiems mokesčiai vis per maži, „trūksta finansavimo“.

Liutus: puikiai suprantu, kad gelbėdami Lietuvą kiekvienas turėtume aukoti savo asmeninį priteklių. Ir tikiu, kad prireikus kiekvienas taip ir padarytume. Tai dabar man rėkia: Lietuva pavojuje — bet kokia kaina reikia gelbėti Biudžetą.

Žygintas Kačanauskas: Valstybės iždo „deficitui“ virtus praraja tarp valdiško išlaidavimo ir valstybės pajamų, ekonominės politikos patarėjai R. Kuodis, G. Nausėda ir pan. siūlo prievartą nukreipti ne valdžios išlaidų sutramdymui, o dar didesnių mokesčių išmušimui iš juos sunešančios tautos.

Ekonominė krizė vadinama natūraliu, ciklišku gamtos dėsniu. Infliacija (melas, išpūsti prirašymai, pinigų klastojimas, vagystė) siūloma kaip gelbėjimosi priemonė, gąsdinama defliacijos pavojais. Viešoji nuomonė ruošiama visuotiniam turto nusavinimui per pinigus, o skolininkams teikiama pirmenybė prieš savininkus. 2009-03-12 Lietuvos radijo Andrius Užkalnis iš Londono.