Ką siūlo Lietuvos ūkio gelbėtojai — bankų ekonomistai?

Mums trūksta ne pinigų. Prasidėjus nuosmukiui, pagrindinė problema — sumaištis ir iliuzijos ekonomistų, patarinėjančių valdžiai, galvose. Prasti 2009 m. pirmojo ketvirčio rezultatai parodė, kaip nerealistiškai vos tik prieš tris mėnesius galvojo ekonomistai, aprūpinę valdančiąją koaliciją reformų idėjomis. Jų pasiūlymai žlugo, bet dabartinė bėda yra tai, kad kitų idėjų iš viso nėra. Tad valdančioji koalicija toliau norom nenorom remiasi tomis idėjomis.

Taigi atidžiau pažvelkime, kokias idėjas ruošiamoms reformoms siūlė Raimundas Kuodis, vienas slaptųjų konservatorių ideologų.

Pinigų bus

2007-2008 m. galima būtų vadinti gėdingiausiais Lietuvos valdžios metais. Gausiai plūstelėjus išsiilgtiems milijardams į valstybės iždą, valdžia atskleidė visišką nesugebėjimą racionaliau su jais tvarkytis. Iš esmės buvo gyvenama pagal garsųjį banko „Sekundė“ šūkį: „Reikia pinigų? Pinigų yra!“ Viskam. Net patiems beprotiškiausiems projektams.

Jeigu ne prasidėjęs ekonominis nuosmukis — šiais metais matytume daug įspūdingesnių pinigų švaistymo pavyzdžių, nei „auksiniai“ tualetai ar socialinio buto remontai už ketvirtį milijono. Tačiau kai pinigų ėmė trūkti, o prognozės tapo niūrios, kuo pirmiausia susirūpino R. Kuodis ir kiti bankų ekonomistai? Švaistūnišku išlaidavimu? Ne, švaistūnišką valstybės biudžetą jie nusprendė palikti tokį pat ar net didesnį. Dėl to ekonomistai išsikėlė kitą uždavinį — surinkti papildomų pinigų.

2008 m. lapkritį R. Kuodis sakė: „Dėl mokesčių lengvatų nesurenkame kokių kelių milijardų litų. Tai didžiulė suma, kuri nesunkiai galėtų užkišti biudžeto skyles“. Kitaip tariant, buvo siūloma papildomais žmonių pinigais padengti nežabotą išlaidavimą ir viską palikti taip, kaip buvo.

Išspausti iš žmonių daugiau

Nematydamas, kad didelių rezervų galima sukaupti taupant, R. Kuodis sutelkė dėmesį į schemas, kurios leistų iš žmonių išpešti papildomų pinigų.

Paklaustas, ar sunkmečio sąlygomis nereikėtų žmonėms palikti daugiau pinigų didinant pajamų neapmokestinamąjį minimumą (PNM), R. Kuodis kategoriškai atrėžė: „Mano siūlymas — priešingas: palaipsniui mažinti neapmokestinamą minimumą didėjant pajamoms“.

Ką svarbaus atskleidžia požiūris į PNM? Ogi ekonomisto nuostatą: kiek žmonės privalo aukoti savo jėgų ir lėšų visuomenei, t.y. biurokratų programoms ir projektams.

Totalinio socializmo šalyse žmonės badavo ir badauja, bet iš jų vis tiek atimami pinigai visuotinei „gerovei“ kurti.

Šalyse, kur PNM didelis, vadovaujamasi nuostata, kad mažai uždirbantis žmogus pirmiausia turi pats išgyventi, o ne finansuoti politikų ir biurokratų sumanytas socialines programas. Toks logiškas požiūris ir pinigai, likę žmonių kišenėse, varžo politikų užmojus išlaidauti.

R. Kuodžiui labiau nei žmonių gerovė rūpėjo „viešos gėrybės“, todėl ieškojo joms papildomų pinigų. Gal pinigų išplėšus iš smulkių patentininkų, ūkininkų ir kūrinių autorių pavyktų šiek tiek užkišti pragaištingo išlaidavimo skyles?

Augimas pagal žvaigždes?

Neseniai susirūpinęs Gitanas Nausėda pareiškė, jog reikia „labai gerai pamatuoti, ar galime toliau eiti šiuo užburtu keliu: mažinant viešąsias išlaidas skatinti tolesnį ekonomikos nuosmukį, dar labiau smunkant ekonomikai, toliau karpyti viešąsias išlaidas“.

Jam, pagal kažkokias žvaigždes anksčiau nuolat prognozavusiam ekonomikos augimą, nė kiek netrukdo infliacinės paklausos laiku nuolat augęs viešųjų išlaidų dydis. Reikia, esą, jį tokį palikti, todėl mažėjant iždo įplaukoms, telieka skolintis svetur.

Krizę slėpė iliuzijos

Dabar bijome krizės. O kas buvo 2002 megtais? Beveik 300 tūkst. bedarbių, mažos algos, sąstingis versle. Kas iš esmės pasikeitė 2003-2004 m. prasidėjusio pakilimo metais? Gal valdžia įvykdė rimtų reformų, gerinančių žmonių gyvenimą? Gal Lietuvoje užsieniečiai pastatė bent tūkstantį modernių gamyklų?

Ne, į Lietuvą plūstelėjo Skandinavijos bankų pinigai, keldami nekilnojamojo turto kainas ir kitų prekių paklausą. 2002 m. krizinę padėtį vis labiau gaivino žmonėms atsivėrusi galimybė vartoti ateities sąskaita, gyventi iš neuždirbtų pinigų.

Kai ši galimybė pranyko, viskas pradėjo ristis į ankstesnį griovį. Iš tikrųjų krizė, kaip makroekonominių veiksnių struktūra, Lietuvoje buvo visus „pakilimo“ metus, tik paslėpta infliacinių pinigų sukelto burbulo. Tad bliūkštant infliacinei paklausai, mes pamažu į ją grįžtame.

Praskolinti valstybę?

Lietuvos, kaip ir kitų Rytų Europos šalių, laukia dvigubas uždavinys: sugrįžti į buvusią ir kartu patirti papildomą krizę, kurią nulėmė didelis pasaulinės ekonomikos nuosmukis.

Akivaizdu, kad dėl šių dviejų veiksnių verslo ir žmonių pajamos, o kartu ir valstybės iždo įplaukos labai sumažės. O kaip tuomet apmokėsime nedaug pakitusias valstybės išlaidas? Kai verslo pajamos ir valstybės biudžetas susitrauks iki buvusio 2002 m. lygio, juk vis tiek valstybės išlaidos, kaip ir anuomet, bus per didelės.

R. Kuodis, G. Nausėda ir kiti valdžiai sufleruojantys bankų ekonomistai nesiūlo rimtų viešojo sektoriaus reformų, tik ragina valstybę skolintis. Kiek reikėtų mesti milijardų toms didėjančioms žirklėms — tarp išlaidų, nulemtų jau sprogusio infliacinio burbulo, ir pajamų, gaunamų grimztant į krizę? Praskolinti valstybę paliekant skolas anūkams? Bet didėjančią palūkanų naštą reikia mokėti kasmet iš surenkamų mokesčių. O ir paskolų kiekis nebus neribotas.

Biurokratai patys nesireformuos

Kam beprotiškai išlaidauti ir sunkinti padėtį, jei vėliau vis tiek teks racionaliai sutvarkyti valstybės išlaidas? Ekonomistai nemato kitos išeities. Dėl tarnybinio mąstymo, šiltų postų ir tam tikrų teorijų daugelis ekonomistų yra linkę psichologiškai tapatintis su etatine valstybės sistema. Dėl to jie kritiškai nevertina valstybės išlaidų. Geriau skolintis arba prievarta pinigų dar išplėšti iš žmonių.

Dabar R. Kuodis, it realybės nesuvokiantis paauglys, giriasi savo „ekonomikos gyvinimo“ idėja: ateityje neišsimaitinti vis labiau bijančius žmones priversti renovuoti butus. O galiausiai, jei ir šios priemonės nepadės, beliks paleisti pinigų spausdinimo mašinas.

Tik tokiame užkeiktame ir pragaištingame rate sukasi ekonomikos „gelbėtojų“ mintys. Net Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialistai, besižavintys Saulėlydžio komisijos visuomeniniu darbu, matyt, ne visai supranta, koks sunkus uždavinys iškilęs.

Niekur ir niekada valstybinis biurokratinis aparatas pats nesireformavo ir stipriai nemažino savo išlaidų. Tai neįmanoma. Nereikia turėti iliuzijų. Valdininkas, virtęs aktyviu reformatoriumi, iškart taptų balta varna, kurią juodosios užkapotų.

Reikia reformų komisarų

Visose šalyse, kurios įvykdė rimtų reformų, veikė reformų biurai – prievartos struktūros, nukreiptos prieš kitas įstaigas. Nuo Saulėlydžio komisijos reformų biuras skiriasi tuo, kad pastarasis daug geriau surenka ir valdo informaciją ir dėl to gali priimti tikslesnius ir protingesnius sprendimus.

Jau 2008 m gruodį, kai buvo kuriami mokesčių įstatymai, turėjo būti formuojamas ir reformų biuras. Tačiau išmanymo stokojantiems ekonomikos gelbėtojams tai nerūpėjo, lengviau buvo nukreipti prievartą į žmones.

Ir dabar nėra reformų biuro, nors laikas, likęs iki slegiančios ir skaudžios krizės, labai greitai tirpsta. Lietuva gali rinktis: arba viešąjį sektorių ryžtingai mažinančius reformų komisarus, arba grimzdimą į skolų ir infliacijos liūną.

Žygintas Kačanauskas,
2009-05-13 „Lietuvos rytas“.

Santrauka:

Žygintas Kačanauskas: Valstybės iždo „deficitui“ virtus praraja tarp valdiško išlaidavimo ir valstybės pajamų, ekonominės politikos patarėjai R. Kuodis, G. Nausėda ir pan. siūlo prievartą nukreipti ne valdžios išlaidų sutramdymui, o dar didesnių mokesčių išmušimui iš juos sunešančios tautos.

Teiginys:
Demokratinė valdžia negali pati sumažinti savo išlaidavimo.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , .
Asmenvardžiai:
Žygintas Kačanauskas, Raimundas Kuodis, Gitanas Nausėda.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
LLRI, Saulėlydis.
Šaltinis:
http://www.lrytas.lt/-12421878441240766672-ką-siūlo-lietuvos-ūkio-gelbėtojai-bankų-ekonomistai.htm
Nuorodą įdėjo:
, 2009-05-13.