Ant turtų sėdim ir dejuojam
Tik ir girdžiu. Vienas politikas sako, kad mes kaip šalis neturim jokių iškasenų. Prezidentės nuomonė panaši: „Neturint gausių gamtos išteklių…“. Tai mokam valstiečiui po 50 centų už litrą pieno. Parduodam pieną ir jo gaminius užsieniečiams. Už gautus skatikus perkam druską, geležį, molio plyteles, naftą…
O aš galvojau, kad gamtos išteklių turim daugiau negu reikia.
Pirmiausia, ko žmonėms visada reikėdavo? Duonos ir druskos. Duonai auginti mūs gamtos ištekliai puikiausi. O druskos? Vežamės iš Ukrainos, Baltarusijos, Kazachstano…
Net keliams žiemą barstyti. O tuo tarpu pietvakarinėje Lietuvos dalyje prie Nemuno guli 50 milijonų tonų akmens druskos. Tai maždaug 10 miljardų JAV dolerių.
Klodo storis apie 65 m. Bet gylis iki druskos 400 m. Prisikasti sunku? Pasaulyje seniai sugalvota. Išgręžiamas gręžinys. Prileidžiama vandens. Tirpalas siurbiamas ir džiovinamas, vanduo vėl į gręžinį.
Darbo vietos, mokesčiai, transporto išlaidos būtų Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti ir keisti į druską.
Prie Varėnos guli, ko gero, kokybiškiausia pasaulyje geležies rūda. Vadinasi „magnetitas“. Nes turi 47-62% geležies. Jos jau nereikia sodrinti. Tik berk į krosnį ir…
O turim magnetito išžvalgyto 140 mln. tonų. Dabartinėmis, kritusiomis kainomis, tai yra apie 7 milijardus JAV dolerių. Nors neseniai kinai mokėdavo 4 kartus brangiau.
Specialistai sako, kad dar apie 300 mln. tonų aplink telkinį yra. Darbo vietos, mokesčiai, transporto išlaidos būt Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti ir keisti į metalą statyboms.
Nafta. Vakarinėje Lietuvos dalyje dalyje yra apie 60 mln. tonų neparuoštų gavybai telkinių. Tai apie 21 milijardas JAV dolerių.
Nežvalgoma, nes išžvalgyti telkiniai pusdykiai atiduoti be reikalavimų skirti lėšas žvalgybai. Dar yra jūroje apie 40-80 mln. tonų. Rusija štai jau eksploatuoja „D-6“ telkinį. O mes saugom gamtą ir važiuojam maudytis į Turkiją, Egiptą.
Darbo vietos, mokesčiai, transporto išlaidos būtų Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti ir keisti į naftą ir dujas.
Anhidritas. Vokiečiai, anglai, lenkai, prancūzai pirktų žaliavą. Iš jo gamina amonio sulfato trašas, sieros rūgštį, labai pigų cementą. Ir galima pjauti plokštes, statyti namus. Jau prieš 2000 metų tokį minkštą akmenį kasė romėnai, paryžiečiai ir kiti.
Roma ir Paryžius iš tų akmenų pastatyti. O dabar katakombose paryžiečius laidoja. Jau įrengta 6 mln. kapaviečių. Nušlifavus anhidritą, atrodo kaip marmūras. Turim jo 80 miljardų tonų. Geriausias teklinys prie Garliavos. 0,8 kvadratinio km plote jo yra 70 mln. tonų.
Atsirado verslininkai, siūlo statyti šachtą, kasti anhidritą ir eksportuoti. Neee… Neleidžia. Darbo vietos, mokesčiai, transporto išlaidos būtų Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti ir pirkti viską iš užsienio.
Turim molio, kalkių nesuskaičiuojamus klodus — vežam plytas iš Latvijos, keramines plyteles iš Ispanijos. Anykščių kvarcinis smėlis puiki žaliava stiklui.
Darbo vietos, mokesčiai, transporto išlaidos būtų Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti. Savo stiklo, molio, cemento gamyklų nemodernizuojam.
Na, o Nemuno energetiniai ištekliai? Buvo pradėję projektuoti 2 hidroelektrine. Bet neee. Darbo vietos, mokesčiai būtų Lietuvai. Bet… geriau pieną po 50 ct pardavinėti ir keisti į dujas ir uraną elektrai gaminti.
Dar turim fosforitų, durpių, gintaro… net auksingo smėlio.
Žalieji sako, kad negalima judinti gamtos. Geriau kurkime darbo vietas informacinių technologijų pramonėje. Ir Lietuva suklestės. Na na. Kurkim superkompiuerius. Jų JAV turi 400, o Rusija tik 3 vnt.
Rinka plati. Juk superkompiuteris — tai vieni niekai. Jį sudaro 10 000 procesorių. Galingų. Tik reikia juos mokėti sujungti… Ir tau 2 milijardai dolerių.
Jei pagaminti 15 tokių galima visas Lietuvos valstybės, verslo ir gyventojų skolas (68 milijardus litų) padengti. Ir ko tie žalieji laukia? Ko nieko nedaro? Kai kada jie labai veikia… Štai pavyzdys.
Kaune yra Kalniečių parkas. Prieš dešimtmetį sugalvota ten statyti sporto ir koncertų rūmus. Tuos pačius, kur dabar Nemuno saloj stato.
Taigi buvo galvota Kalniečiuose statyt. Mat Eigulių ir Šiauriniame Kalniečių rajonuose, nors pasiusk, nėra nei vieno kultūros objekto. Tuoj žalieji su vėliavom ir plakatais surengė nesibaigiančius protestus.
Rūmų nebestatė. Užtat dabar, be triukšmo, nuo parko vis atskyla gabalai žemės. Ir dygsta pilaitės. Skaitau skelbimus: „Garsaus architekto projektuotas daugiabutis Kalniečių parke… parduodami butai…“ Tik niekas nebeprotestuoja.
Taigi. Sėdim ant milžiniškų turtų ir dejuojam. Kaip sakė N. Chilas (Napoleon Hill), laukiam, kol sėkmė už mūsų užklius, užuot išėję paieškoti, kur ji pasislėpusi.
— Pranas Morkūnas,
2009 rugpjūčio 17 Delfi.lt