Pasaulinio žiniatinklio raidos metraščio bibliografai „Laiko karietos“ archyvo dvidešimt­penkmečio proga paskelbė numatomų interneto įvykių ir jo santvarkos permainų metraštį dar dvidešimt penkeriems ateities metams.

Nenagrinėdami ir nesusivokdami, kas išties vertinga, o kas ne – ir nužmogėti galime. Neapleidžia mintis, kad žiniasklaida ne taip jau retai tuo keliu mus ir veda. Bet negi privalome juo eiti – galime gyventi savo galva, Būna ir nemokamų gerų koncertų, vertingų susitikimų, ir bibliotekų knygos laukia skaitytojų. O dėl skonio pasiginčyti ne tik verta, bet ir būtina. Kad žmonėmis išliktume.

Neturime pamiršti, kas mes esame. Lietuviams itin svarbu išlaikyti savo papročius, tautinę kultūrą ne tik dainoje, kalboje, bet ir visose srityse. Ne mažiau svarbią vietą užima tautos dailė. Tautodailė — viena iš dvasingesnių sričių mūsų kultūroje. Ne kartą teko dalyvauti mūsų tautodailės parodose užsienyje. Gausūs lankytojų būriai atidžiai apžiūrinėdavo mūsų parodą, išeidami sakydavo: ar suprantate, ką jūs turite?

2016 m. rudenį patyrinėjau HTTP serverių rinką ir „Apačių“ pakeičiau „NginX“, bet išsibandęs netrukus ir jį pakeičiau niekam negirdėta, nė specialistams nežinoma, tikriausiai pirmąja Lietuvoje „Hiawatha“. Todėl čia išguldžiau palyginimo duomenis, paaiškinimą, kuo ydingi kiti serveriai ir kuo išsiskiria „Hiawatha“ — švara, patvarumu, pajėgumu, pažangiomis technologijomis, o ypač aiškumu ir žmoniškumu.

Interneto pradžia buvo laisva, klostėsi savaiminė tvarka ir gero elgesio standartai, mezgėsi tiesioginiai ryšiai ir žinių sklaida asmenine atsakomybe — taip reiškėsi nesuvaržyti gamtos ir visuomenės dėsniai, todėl pažanga buvo audringa, neregėtai sparti, veržli kaip sprogimas. Bet užplūdus internetą visuomenės daugumai ir juo susirūpinus politikams, socialinė santvarka persikėlė ir į internetą, todėl pažanga iš esmės sustabdyta, įsigali monopolizmas ir teršimas, duomenų uždarumas ir propaganda, biurokratizmas ir niekieno atsakomybė. Dabar būtų gerai apginti bent pradinį sumanymą, esminius interneto principus: decentralizaciją, tiesioginius ryšius ir asmeninę atsakomybę.

Aš naiviai pasirinkau kolegiją, kuri buvo tokia pat brangi, kaip ir Stanfordas, ir visos mano tėvų santaupos buvo išeikvotos pasirengimui. Po šešių mėnesių jau nemačiau savo studijavimo prasmės. Aš nežinojau, ką noriu daryti gyvenime, ir nesupratau, kaip kolegija padės man tai suvokti. Tiesiog leidau vėjais tėvų pinigus, kuriuos jie kaupė visą gyvenimą. Jeigu jūs dar neradote savo veiklos — ieškokite. Nesustokite. Kaip būna su visais širdžiai mielais darbais — suprasite, kai susirasite.

Keldama hipotezes apie didį probaltų vaidmenį visoje Europos istorijoje ir kultūroje, autorė remiasi daugybe istorinių šaltinių, archeologų, kalbininkų tyrinėjimais ir išvadomis. Jos keliamos ir grindžiamos hipotezės apie getų – dakų ir trakų įspaudą Europos istorijoje, apie probaltiškojo kamieno ypatingą reikšmę, grindžiamos labai svarbiais įvairiais šaltiniais ir jų aiškintojų, interpretatorių svarstymais bei diskusijomis. Man nekelia abejonių Jūratės Statkutės de Rosales gera savijauta tame rate, palaikoma dalykų žinojimo, fundamentalumo, erudicijos ir sąžiningumo. Imponuoja rašančiosios geismas, jai susitikus su tai, kas istorijoje atrodytų nesuprantama, nuodugniai aiškintis, dėliotis, vengti visažinio povyzos.

Šiandien pasaulyje skamba Lietuva. Ne sporto, meno, ne vienadienių nuotykių sraute, o Lietuva kaip Europos kultūros lopšys, kaip Vakarų civilizacijos tėvynė. Vakar vakare stambiausia Ispanijos (ir penktoji pagal dydį pasaulyje) naujienų agentūra EFE paėmė iš Jūratės de Rosales platų interviu apie Lietuvą ir baltų kilmę, apie lietuvių kalbą ir praeitį. Jau po dviejų valandų EFE apskelbė visam pasauliui apie jos viešnagės savo tėvynėn Lietuvon prasmę, apie garbės daktarės vardo (honoris causa) Jūratei suteikimą, apie revoliucinių jos tyrinėjimų pripažinimą Amerikos ir Europos universitetuose, apie šiuo metu Vakarų akademiniuose sluoksniuose vykstančias svarbias permainas, keičiančias senovės istorijos supratimą, apie praeities vertinimą dabartinių raidos problemų ir vis aštriau kylančių kultūros likimo klausimų požiūriu.

Algirdas Butkevičius: Lietuvos partizanams rūpėjo ne koks kerštas, kova dėl kovos, kova dėl valdžios, o be jų likusių žmonių ateitis, jų orumas, savivoka, kuo mažiau kančių. Antai literatūros profesoriumi vadintas poetas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius Bronius Krivickas mokė ir jaunus žioplus poetus, mėginančius apdainuoti „Gegužės pirmąsias“, „Penkmečius“, „Tarybines mergaites“.