Drąsa sekti savo širdimi ir nuojauta

Aš nebaigiau universitetų. Šiandien noriu jums papasakoti apie tris nuotykius savo gyvenime. Ir viskas. Nieko didingo. Tik tris nuotykius.

Pirmasis: apie taškų sujungimą

Aš mečiau Rydo kolegiją (Reed College) po pirmųjų šešių mokslo mėnesių, nors likau ten kaip lankytojas dar apie 18 mėnesių, kol galop išėjau. Kodėl mečiau studijas?

Viskas prasidėjo dar man negimus. Mano tikroji motina buvo jauna netekėjusi aspirantė, ir jinai nusprendė atiduoti mane įvaikinti. Ji reikalavo, kad mano įtėviai būtų išsilavinę žmonės — taip man buvo lemta tapti juristo ir jo žmonos įsūniu. Tiesa, likus minutei iki man išvystant pasaulį, jie nusprendė, kad norėtų mergaitės. Jiems paskambino naktį ir paklausė: „Netikėtai gimė berniukas. Jūs jo norite?“ Jie atsakė: „Žinoma!“. Vėliau mano biologinė motina sužinojo, kad būsimoji įmotė nėra baigusi kolegijos, ir atsisakė pasirašyti įvaikinimo dokumentų. Tik po keleto mėnesių vis dėlto nusileido, kai mano tėvai pasižadėjo trūks plyš išleisti mane į mokslus.

Ir po 17 metų aš įstojau į kolegiją. Aš naiviai pasirinkau kolegiją, kuri buvo tokia pat brangi, kaip ir Stanfordas, ir visos mano tėvų santaupos buvo išeikvotos pasirengimui. Po šešių mėnesių jau nemačiau savo studijavimo prasmės. Aš nežinojau, ką noriu daryti gyvenime, ir nesupratau, kaip kolegija padės man tai suvokti. Tiesiog leidau vėjais tėvų pinigus, kuriuos jie kaupė visą gyvenimą. Todėl nusprendžiau mesti kolegiją ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Iš pradžių buvau išsigandęs, bet kai dabar atsigręžiu į praeitį, suprantu, kad tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Tą akimirką, kai mečiau kolegiją, galėjau liautis kalbėjęs apie tai, kad privalomos pamokos man neįdomios, ir lankyti tas, kurios traukė.

Ne viskas buvo taip romantiška. Aš neturėjau kambario bendrabutyje, todėl miegojau ant grindų pas draugus, pardavinėjau kolos butelius po 5 centus, kad galėčiau nusipirkti valgyti, ir ėjau per visą miestą pėsčiomis 7 mylias kiekvieną sekmadienio vakarą kartą per savaitę normaliai prisivalgyti krišnaistų šventykloje. Man ji patiko. Daug kas iš to, su kuo susidūriau, vedamas smalsumo ir nuojautos, vėliau pasirodė neįkainojama.

Štai jums pavyzdys.

Rydo kolegijoja siūlė geriausias kaligrafijos pamokas. Pasišalinęs iš kolegijos studentų sąrašų, nelankiau privalomų paskaitų, tad užsirašiau mokytis kaligrafijos. Aš sužinojau apie serif ir sans serif, apie skirtingus tarpus tarp raidžių derinių, apie tai, kas tipografiją daro nuostabią. Ji buvo daili, istoriška, meistriškai subtili — iki tokio laipsnio, kad mokslas to suprasti nesugebėtų.

Niekas iš to neatrodė naudinga mano gyvenime. Tačiau po dešimties metų, kai mes dirbome su pirmuoju „Macintosh“, visa tai pravertė. Ir „Makas“ tapo pirmuoju kompiuteriu su gražia tipografija. Jeigu aš nebūčiau užsirašęs į tą kursą kolegijoje, „Makas“ niekada nebūtų turėjęs keleto garnitūrų ir proporcinių fontų. O kadangi „Windows“ tiesiog nušvilpė tai nuo „Mako“, greičiausiai asmeniniai kompiuteriai išvis būtų be jų.

Žinoma, tada negalėjau sujungti visų taškų į vieną. Bet po dešimties metų viskas tapo labai aišku.

Taigi: jūs negalite sujungti taškų, žiūrėdami į ateitį; jūs galite sujungti taškus į vietą, tik žvelgdami atgal. Todėl jums teks pasikliauti tais taškais, kuriuos kaip nors surišite ateityje. Jums teks kuo nors pasiremti: savo būdu, patirtimi, lemtimi — kuo tik norite. Toks požiūris niekada manęs nenuvylė ir pakeitė mano likimą.

Antrasis mano nuotykis: apie meilę ir netektį

Man pasisekė: aš susiradau mėgstamą sritį gana anksti. Vozas (Steve Wozniak) ir aš įkūrėme „Apple“ mano tėvų garaže, kai man buvo dvidešimt. Mes kaip reikiant pasistengėme, ir po dešimties metų „Apple“ iš dviejų žmonių garaže išaugo į beveik dviejų milijardų dolerių įmonę, turinčią keturis tūkstančius darbuotojų. Mes išleidome savo geriausią kūrinį — „Macintosh“ — likus metams iki mano trisdešimtojo gimtadienio. Ir paskui mane išvarė.

Kaip jus gali atleisti iš įmonės, kurią pats įkūrėte? Na, atsižvelgdami į augimo apimtis „Apple“, samdėme gabius žmones, kad jie man padėtų valdyti įmonę, ir pirmuosius penkerius metus viskas ėjosi gerai. Bet paskui mūsų ateities vizijos ėmė skirtis, ir mes galop susipykome. Valdyba perėjo į jų pusę. Todėl, sulaukęs trisdešimties metų, aš buvau išmestas. Viešai. Viskas, kas buvo viso mano sąmoningo gyvenimo prasmė, dingo.

Aš nežinojau, ką veikti, keletą mėnesių. Jaučiau, kad nuvyliau buvusią verslininkų kartą — kad pamečiau estafetės lazdelę, kai man ją perdavinėjo. Aš susitikau su Deividu Pakardu (David Packard) ir Bobu Noisu (Bob Noyce) ir pamėginau atsiprašyti už tai, ką pridirbau. Tai buvo viešas pralaimėjimas, aš netgi galvojau, kad man reikia dingti iš čia kuo toliau. Bet kažkas manyje ėmė lėtai aiškėti — aš vis dar mėgau tai, ką dariau. Įvykių eiga „Apple“ kiek pakeitė viską. Aš buvau atstumtas, bet aš mylėjau. Galiausiai nusprendžiau pradėti viską nuo pradžių.

Tada šito nesupratau, bet vėliau paaiškėjo, kad atleidimas iš „Apple“ buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Sėkmingo žmogaus naštą pakeitė mažiau savimi pasitikinčio pradedančiojo lengvabūdiškumas. Aš išsilaisvinau ir įžengiau į patį kūrybingiausią savo gyvenimo periodą.

Per kitus penkerius metus įkūriau įmonę „NeXT“, kitą įmonę „Pixar“ ir įsimylėjau nuostabią moterį, kuri tapo mano žmona. „Pixar“ sukūrė pirmąjį kompiuterinį animacinį filmą — „Toy Story“ — ir dabar yra pati sėkmingiausia animacinė studija pasaulyje. Dėl neįtikimų įvykių „Apple“ nupirko „NeXT“, aš grįžau į „Apple“, ir technologija, sukurta „NeXT“, tapo „Apple“ atgimimo šerdimi. O Lorenė (Laurene) ir aš tapome puikia šeima.

Aš įsitikinęs, kad nieko iš viso to nebūtų nutikę, jeigu manęs nebūtų atleidę iš „Apple“. Vaistai buvo kartūs, bet pacientui padėjo. Kartais gyvenimas tau duoda per galvą su plyta. Nepraraskite tikėjimo. Aš įsitikinęs, kad vienintelis dalykas, kuris man padėjo tęsti veiklą, buvo tai, kad aš ją mėgau. Jums reikia rasti, ką mėgstate. Tai lygiai taip pat teisinga ir darbo, ir santykių atžvilgiu. Jūsų darbas užims didelę dalį gyvenimo, ir vienintelis būdas būti visiškai patenkintam — daryti tai, kas jūsų galva turi vertę. Vienintelis būdas daryti didžius darbus — mėgti tai, ką darote. Jeigu jūs dar neradote savo veiklos — ieškokite. Nesustokite. Kaip būna su visais širdžiai mielais darbais — suprasite, kai susirasite. Ir kaip bet kokie geri santykiai, metams bėgant jie tampa vis geresni. Todėl ieškokite tol, kol rasite. Nesustokite.

Mano trečiasis nuotykis: apie mirtį

Kai man buvo septyniolika, aš perskaičiau ištrauką, maždaug tokią: „Jeigu gyvenate kiekvieną dieną taip, lyg ji būtų paskutinė, vieną dieną jūs būsite teisus“. Ištrauka man padarė įspūdį, ir nuo to laiko jau trisdešimt trejus metus aš žiūrėdamas į veidrodį kasdien savęs paklausiu:

„Jeigu ši diena būtų paskutinė — ar norėčiau daryti tai, ką ketinu daryti?“

Ir kai keletą dienų iš eilės girdžiu atsakymą „ne“, suprantu, kad ką nors turiu keisti.

Mintis, kad greitai mirsiu, — svarbiausias instrumentas, kuris padeda man priimti sunkius sprendimus. Nes visa kita — svetimos nuomonės, visas tas pasipūtimas, ta baimė patirti sumišimą arba nesėkmę — visi tie dalykai mirties akivaizdoje atkrenta, palikdami tik tai, kas išties svarbu. Atsiminti, kad mirsi, — geriausias būdas išvengti minčių apie tai, kad jums yra ką prarasti. Jūs jau nuogas. Daugiau nebeturite priežasčių neiti ten, kur šaukia širdis.

Prieš metus man diagnozavo vėžį. 7:30 gavau nuotrauką, kuri aiškiai rodė kasos auglį. Iki tol net nežinojau, kas ta kasa. Gydytojai man pasakė, kad ši vėžio forma neišgydoma, ir kad man liko gyventi ne daugiau kaip tris – šešis mėnesius. Daktaras man patarė eiti namo ir susitvarkyti reikalus. Gydytojų kalba tai reiškia ruoštis mirčiai. Tai reiškia pamėginti pasakyti savo vaikams tai, ką pasakytum per ateinančius dešimt metų. Tai reiškia įsitikinti, jog viskas sutvarkyta taip, kad tavo šeimai būtų kiek įmanoma lengviau. Tai reiškia atsisveikinti.

Aš gyvenau su ta diagnoze visą dieną. O vakare man padarė biopsiją — įgrūdo į gerklę endoskopą, perkišo per skrandį ir žarnas, įbedė adatą į kasą ir paėmė keletą ląstelių iš auglio. Aš buvau atsijungęs, bet mano žmona, kuri buvo šalia, pasakė, kad kai gydytojai pažvelgė į tas ląsteles pro mikroskopą, ėmė rėkti, nes pasirodė, kad mano kasos vėžys — reto pavidalo, kurį galima išgydyti operacija. Jie padarė operaciją, ir dabar man viskas gerai.

Mirtis tada priėjo prie manęs arčiausiai, ir tikiuosi, kad per ateinančius kelis dešimtmečius arčiau neprieis. Išgyvenęs tai, galiu pasakyti daug tvirčiau nei tada, kai mirtis tebuvo naudinga, tačiau sugalvota koncepcija.

Niekas nenori mirti. Žmonės, kurie žada patekti į dangų, irgi nenori. Ir vis tiek mirtis — galutinė stotelė mums visiems. Niekas jos negalėjo išvengti. Taip ir turi būti, nes mirtis tikriausiai yra geriausias gyvenimo išradimas. Ji — permainų priežastis. Ji išvalo sena, kad atvertų kelią naujam. Dabar nauja esate jūs, bet kada nors (ne už kalnų tas metas) tapsite seni — ir jus išvalys. Atleiskite už tokį dramatizmą, bet tai tiesa.

Jūsų laikas ribotas, todėl neeikvokite jo gyventi kažkieno kito gyvenimui. Nepakliūkite į spąstus dogmos, kuri liepia gyventi kitų žmonių mintimis. Neleiskite svetimų nuomonių triukšmui nustelbti jūsų vidinį balsą. Ir svarbiausia — turėkite drąsos sekti savo širdimi ir nuojauta. Jie kaži kokiu būdu jau žino, kuo iš tikro jūs norite būti. Visa kita — antraeiliai dalykai.

Kai buvau jaunas, „The Whole Earth Catalog“, kuris buvo vienas iš mano kartos biblijų, perskaičiau puikią publikaciją. Ją parašė vaikinas, vardu Stiuartas Brandas (Stewart Brand), gyvenantis netoliese — Menlo Parke. Tai nutiko septintojo dešimtmečio pabaigoje, dar iki asmeninių kompiuterių, todėl ji buvo padaryta rašomąja mašinėle, žirklėmis ir poliaroidais. Kai kas panašaus į popierinį „Google“ pavidalą, tik 35 metus pieš „Google“. Publikacija buvo idealistinė ir kupina didelių idėjų.

Stiuartas ir jo komanda padarė keletą leidimų „The Whole Earth Catalog“, kol išleido galutinį numerį. Tai buvo aštuntojo dešimtmečio viduryje, aš buvau jūsų amžiaus. Paskutiniame viršelio puslapyje buvo nuotrauka — kelias brėkšant rytui. Po ja buvo tokie žodžiai: „Likite alkani. Likite beprotiški“. Tai buvo jų atsisveikinimas. Likite alkani. Likite išprotėję. Ir aš visada sau to linkėjau. Ir dabar, kai jūs baigiate institutą ir pradedate iš naujo, aš linkiu jums to. Likite alkani. Likite pamišę. Visiems nuoširdžiai dėkoju.

Styvas Džiobzas (Steve Paul Jobs)

Prakalba, pasakyta Stanfordo universiteto 2005 metų absolventams.
Styvas Džiobzas mirė nuo vėžio 2011 metais.
Prakalba išversta iš anglų į lietuvių kalbą žurnale „Julius ir Brigita“.