Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasirodys“. Rusijos valstybinis Prieamūrės universitetas išleido Rusijos vandenvardžių Azijoje kilmės tyrimų apžvalgą, autorius Olegas Fedčenka (Oleg Fedchenko). Олег Федченко: «Балтская гидронимия Сибири и Урала».

Apžvelgus istorinės kalbotyros padėtį, apybraižoje pateikta mokslinio metodo (ne)taikymo diachroninėje lingvistikoje kritika. Tada, atsisakius klaidingų indoeuropiečių prokalbės rekonstrukcijos ir savaiminio kalbų tobulėjimo prielaidos, o pritaikius aštuonis nutautėjimo raidos dėsnius, Kaniūkų etimologijos pavyzdžiu visai aiškiai atskleista lietuviška Eurazijos (ne vien indoeuropiečių) valstybių valdovų titulų kilmė.

Atmerkus akis tiesai, bent trumpam suabejojus paika savaiminės pažangos prielaida ir ja paremta parazitine pasaulėžiūra, atsiveria visai kitas raidos vaizdas. Ir supratimas, ant kokių pamatų dar laikosi ši kaip per stebuklą atsiradusi ir dar gyva, bet visai trapi ir nenaudėlių vis aršiau ardoma civilizacija, kam turime būti dėkingi už savo kultūrą ir gerovę. Kaip svarbu atsigręžti į didžiųjų žmonijos atradimų, išradėjų kultūrinės tautos gamtamokslę tikybą — gal dar pavyktų ją suvokti, gal ne per vėlu atstatyti teisingą protėvių santvarką.

Nusipelniusių valstybės vadovų pavardžių etimologija iš dalies paaiškina ir jų sėkmės priežastį — teisingos santvarkos supratimo kilmę. Apžvalgoje išnagrinėtos Donaldo Trampo, Andžejaus Dūdos, Piotro Stolypino ir Antano Smetonos pavardžių kilmė, buvusi bendrinė tų žodžių reikšmė.

Susivokus, kad vilk-, vielk-, velk- yra ta pati šaknis (balsiai I,E kilę iš dvibalsio IE), išaiškėja ir vietovardžių Wielka, Великая, Великий Новгород pradinė reikšmė — tai krovinių gabenimo valksnų upės, jų pakrantėse gyvenusių vielkių (velkių, vilkių) vietovės. Vielkiai buvo sėslūs laivų statybos, plukdymo ir pervilkimo įrangos meistrai, išminčiai. Šaknis Vielyk- yra tos pačios kilmės, nes:
1 – rusiškus žodžius Великая, великий atitinka lenkiški Wielka, wielki;
2 – tiek Wielka, tiek ir Великая abi jos buvo nuolatinių valksnų vietovės;
3 – Trys karaliai (Trys išminčiai) rusiškoje Biblijoje vadinami Три волхва;
4 – rusų kalboje dar gyvas žodis верхи irgi yra kilęs iš велки — vielkių.
Išvada: žodžiai wielki, великий (didis) ir верхи (žyniai) slavų kalbų susidarymo laikais yra kilę iš vielkių.

Vietovardžiai ir asmenvardžiai Vilk- šaknimi baltistikoje ligšiol yra kildinami iš žodžio vilkas. Visai nepaisant, tarsi nė nežinant kitų šios šaknies reikšmių lietuvių kalboje, pirmiausia vilkti. Šioje studijoje iškeliamos metodologinės ydos istorijos ir kalbotyros moksle, tada, ribojantis vien visuotinai žinomais duomenimis ir istorinėje bei lyginamojoje kalbotyroje pripažintais dėsningumais, išaiškinami asmenvardžių ir vietovardžių Vilk-, Velk-, Valk-, Βαλκ-, Волк-, Болг-, Болк-, Balk-, Bilk- šaknimis prasminiai ryšiai. O „žodžių archeo­logijos“ bei istorinės geografijos priemonėmis atskleidžiamas seniausias, žmonijos raidai itin svarbus ir labai platus vilkių kultūros klodas.

Įkurtas Mažosios Lietuvos, dabar Rusijos federacijos Karaliaučiaus srities (rusiškai Калининградская область, vokiškai Königsberg) vietovardžių žinynas — kompiuterinė GIS duomenų bazė, jau veikia ir internete, atviruoju KML formatu, pritaikyta tyrinėti „jautriame“ žemėlapyje. Žinyne surinkti duomenys iš daugelio šaltinių: etnografų Vinco Vileišio, Povilo Kušnerio, Aleksandro Miuicelio, Manfredo Švarco, Viliaus Pėteraičio, Marijos Razmukaitės, Valdemaro Šimėno, Rimanto Matulio, Rimanto Lazdyno, bendradarbiaujant su GOV, OSM ir talka Lietuvai.lt. Aprašyta apie 4000 vietovardžių su jų vokiškomis ir rusiškomis atmainomis. Ketiname pridėti dar vandenvardžių, piliakalnių ir kitų išlikusių vietovardžių, plėstis į Lenkiją, Gudiją, bendradarbiaujant su kitų šalių geografais, etnografais, istorikais, kalbininkais.

Didžiulis lobis istorinei ir lyginamajai kalbotyrai, kurio neišnaudoja Lietuvių kalbos institutas nei universitetai, yra sukauptas „GeoNames“ žinyne. Tai pasaulio geografinių pavadinimų duomenų bazė, kurioje ne tik smulkiai aprašyti vietovardžiai, bet ir kiti jų variantai, pirmojo paminėjimo data, šalis, tikslios koordinatės, kitos svarbios žinios. Duomenų bazė pritaikyta „GeoServer“, „Google Earth“ ir kitoms GIS mašinoms. Duomenis kaupia, tvarko ir prižiūri Amerikos geologų ir geografinių pavadinimų taryba, žinyno išlaikymą remia JAV vyriausybė. Čia glaustas paaiškinimas, kaip tyrinėti „GeoNames“ duomenis nemokama ir sulietuvinta GIS programa „MapWindow“. Pridėta radybų pavyzdžių KML pavidalu, kurių gairės matomos ir „Google Maps“ žemėlapyje.

Dažni vietovardžiai Kapellen, kaip ir žodžiai „kapela“, „koplyčia“, lotyniškas capella, tikriausiai bus kilęs iš lietuviško žodžio „kapeliai“. Reiktų remtis naujausiais genomo tyrimais ir daugiau dėmesio atkreipti į neindoeuropietiškas Europos kalbas: suomių, vengrų, turkų, nes tai venedų, alanų, trakų palikuonys. Akad. Paulius Slavėnas dar 1978 m. bandė nupaišyti lietuviškų žodžių prasmių žemėlapį. Kažkokio žemėlapio reiktų ir mums. Arba kaip indoeuropiečiai sako atgaminti mūsų prokalbės žmogaus pasaulį. Bet tai jau ne šios dienos darbas.