Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius — Vilniaus unitų sodelį pasiūlė vadinti „Šv. Juozapato skveru“.

Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai sistemiškai nevykdant Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl asmens duomenų apsaugos, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi ir šantažuojant iki 20 milijonų eurų bauda, panaikinau dalykinio žinyno „Lietuva internete“ asmeninių WWW svetainių rodyklę. Su savo dalyko meistrų, mokslininkų, mokytojų, menininkų, kitokių šviesuolių, kraštotyrininkų, išeivių, keliautojų prisistatymais, patarimais, parodomis.

Kai niekuo nesirgęs verslovės „Achema“ įkūrėjas, daugelio išradimų autorius, chemijos mokslų daktaras staiga buvo pripažintas nepagydomu ligoniu, nes žuvo, sekmadienį važiuodamas dviračiu, o pirmadienį susirinkusi „Achemos“ valdyba nerado skubesnio reikalo, kaip tuojau pat nutraukti energetikos programą, teko suprasti, kad viskas buvo nutarta jau iš anksto, kliūtis buvo belikusi pats Lubys. Bet ne, dar ir Lubienė turėjo prisiekti Lietuvos prezidentei Grybauskaitei nebesidomėti politika — demokratinėje valstybėje!

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas — sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), reikia papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Tautos referendumas naujosios eros 2014 metais yra proga apsidairyti, susimąstyti ir apsispręsti, ar jau atsisakome Lietuvos kaip lietuvių valstybės, paskutinio žemės sklypo šiame pasaulyje tautos namams. Su protėvių milžinkapiais, seniausia ir tyriausia „indoeuropiečių“ kalba. Ar susigėdę nusisukame nuo tūkstantmetės lietuvių civilizacijos, išradusios pasauliui savininkišką santvarką ir suklojusios Vakarų kultūros pamatus su gamtajausmio dvasingumo, mokslo ir šeimininkiško ūkininkavimo papročiais. Sambūrio „Patirtis“ užsakymu išguldžiau savo išvadas, į kokią padėtį esame patekę ir kokius turime pasirinkimus.

Prof. Giedrius Kazimierėnas: siūlau keisti bendravimo su valdžia toną. Valdžia nėra ta publika, su kuria reikia kalbėti mandagiai, ypač pataikaujamai — nustokime būti savo tarnų tarnai, rinkimų įrankiai. Antra, reikia užblokuoti valdiškai finansuojamus koncertus, parodas — jie neverti nei mūsų pinigų, nei dėmesio. Tegul valdininkai patys naudoja tą antimeną, kurį remia. Antai Šiuolaikinio meno centre buvo britų dailės paroda — kubinis metras dramblio mėšlo. Štai tegul ir karo tas mėšlo gabalas Seime. Arba muilo likučiai, pavogti iš išvietės — tegul juos ir susidėlioja ant turėklų Seime. Jie mažina finansavimą Valdovų rūmams ir dairosi į Gugenheimą. Gal nebeapsimoka Valdovų rūmų statyti todėl, kad į juos jau sutelktas prokuratūros ir visuomenės dėmesys — jau neišplausi pinigų? Kas turi teisę siūlyti Gugenheimo muziejų, kai mes išgyvename tokį sunkmetį? Kaip galima nesijaudinti, juk tautai gresia didžiulės, milijardinės išlaidos!

Žmogus pats sau yra niekas, jo vertė ir nuopelnai matosi tik kitų žmonių, šeimos, tautos atžvilgiu. Prieštautinė valstybė neišvengiamai skatina blogį, švaisto ir naikina turtą, griauna gerovę. Turime arba sugrąžinti patriotizmą, arba nešdintis iš tokios valstybės.

Justino Marcinkevičiaus asmenybė susijusi su pačia tautos sąvoka. Apmaudu, kad ligšiol neturime lietuvių – sanskrito kalbų žodyno, čia kažkoks nesusipratimas, o gal sąmokslas. Sanskrito kalboje tauta reiškia tyrą grynuolį. Justino poetikoje nėra įmantrių žodžių, vien paprasti, tautiniai, kaimo žmogaus. Ir tie žodžiai suspindėdavo deimantu, įgydavo šventumo. Akademikas Romualdas Grigas Lietuvos mokslų akademijoje 2011 vasario 22 dieną, palaidojus lietuvių tautos poetą akademiką Justiną Marcinkevičių.

Prieš karą Lietuvos menas buvo pasaulyje garsus, nors modernus, bet buvo tautiškas. Šiuo metu įsigali fluxus idėja — tautiškumo niekinimas, logikos, darnos ir grožio niokojimas, turto griovimas. Pasibaigė laikai, kai inteligentas buvo ant kranto. Dabar laive, neaiški kryptis, neaišku, kas už vairo. Kai laivas skęsta, nebereikia partijų, reikia gelbėti skęstantį laivą — Aloyzas Stasiulevičius.

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.

Gitana Gugevičiūtė: Gegužės 7-oji — spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Veržiasi vulkanai banalybės pelenų apie išsaugotą kultūrinę ir tautinę tapatybę, laimę rašyti, skaityti, kalbėti ir mąstyti lietuviškai, džiaugsmą šildytis bendrame tautą vienijančiame (deja, jos negausinančiame) kalbos patale. Džiaugiamasi gausia periodinės spaudos pasiūla, filosofuojama apie spaudos sąžiningumą kaip valstybės demokratijos pamatą ir dar apie daug ką džiūgaujama. Deja, su tikrove, kasdienybės ritmu bei nuotaika šventė turi mažai ką bendro, labiau primena puotą maro metu. Lietuva kelia taurę už laisvę rašyti ir kalbėti, nors grįžta į spaudos draudimo metus, kai lietuviška knyga buvo stebuklas. Prisipažinsiu, buvau optimistė, tikinti, kad krizė ir mokesčių reforma kai ką išspręs į gera: sumažės leidyklų, sumažės šlamšto, o likusieji leidiniai ir juos leidžiantys organai tarpusavy varžysis kokybe. Gėdingai kliedėjau ir klydau.

Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas. Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Bruka tautai kūrvų kultūrą su kalinių keiksmažodžiais.

„Atgimimas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Pedagogų profesinės raidos centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos paštas, Savivaldybių asociacija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija vėl šaukia į mūšį. Muštynėms išsikėlę apdraskytą Afrikos spalvų ir juodą piratų vėliavą su kaukole bei sukryžiuotais žastikauliais. Rėkdami „Nacionalionis diktantas! Prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargoną“ — patys vien svetimžodžiais. Apipešiotame ir dėmėtame plakate, apšepusiu ir išterliotu veidu. Kažkodėl dar ne negro, būtų visai nacional­polit­korektiška. Net oficialus VLKK kvietimas priterštas kalbos ir rašybos klaidų.

Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.

Šiandieninei visuomenei būdingas socialinio nepasitenkinimo reiškimas. Palankiausia tam dirva — bulvarinis internetas, ypač galėjimas anonimiškai išrėkti nuomonę. Gatvės ir minios stiliaus veržimasis į rašytinę kalbos vartoseną tampa problema. Vargu ar lietuvių kalbai gresia visiškas išnykimas. Bet kokiu atveju dar ilgai išliks lietuviškai kalbančių žmonių, išliks rašytinių lietuvių kalbos ir kultūros paminklų. Tačiau virtimas puskalbe — visiškai įmanomas. Nepilnas sakinys (nuotrupa), „nepilna“ mintis galvoje, „nepilnas“ mąstymas — tai „nepilna“ asmenybė. O „nepilna“ asmenybė — nebėra atsakomybės už sakinį, vadinasi, esi paveikus, lengva tavimi manipuliuoti.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.