Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius (1930-2011) — poetas, dramaturgas ir vertėjas. Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vytauto Didžiojo ordino Didžiojo kryžiaus žymūnas.
Atnešto turinio rodyklė
- Nuo ištakų iki šiandienos
- 2016-02-12 Romo Pakalnio prakalba Lietuvos poetui Justinui Marcinkevičiui.
- 447. Prakalbos: Paveldas: Kalba: atmintis, pagerbimas, sukaktis.
- Justinas Marcinkevičius: Lietuva išmoko tarti svarbiausius tautai žodžius.
Mes, Justino Marcinkevičiaus bendražygiai, esame pasiryžę bet kuriuo metu pasakyti visus tuos svarbiausius Jo išmokytus žodžius, padaryti Jo įvardintus darbus ir niekada niekam neleisime menkinti Justino Marcinkevičiaus vardo ir Jo vaidmens istorinėje Lietuvos laisvės byloje.
- Dėl lietuvių kalbos apsaugos
- 2010-02-06 Lietuvai pagražinti draugijos V suvažiavimo pareiškimas.
- 209. Prakalbos: Leidyba: Kalba: asmenvardis, baltai, rašyba, tauta.
- Justinas Marcinkevičius: Vinco Kudirkos sukurta rašyba tobulai tinka lietuvių kalbos raiškai.
Lietuvių kalbos apsauga yra ir lietuvių tautos tęstinumo garantija. Seimas turi atmesti Vyriausybės pateiktą antikonstitucinį įstatymo projektą, kuriuo siekiama įteisinti nelietuvišką rašybą, keisti lietuvišką abėcėlę, nes jis griautų lietuviškos rašybos sistemą ir sukeltų sumaištį valstybės viešajame gyvenime. Latviškas svetimvardžių rašybos modelis yra vienintelis įmanomas kompromisas, jį atgimstančiai Lietuvai siūlė dar Vincas Kudirka, jam pritarė tarptautinis žmogaus teisių teismas. Taip elgtis mus įpareigoja ir baltiškasis solidarumas, dviejų išlikusių Baltų kalbų giminystė.
- Didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje
- 2007-11-05 Vinco Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ sutiktuvės.
- 180. Prakalbos: Paveldas: Kalba: asmenvardis, griovimas, išdavystė, orumas, rašyba.
- Justinas Marcinkevičius: Lietuvių kalba politikų prievartaujama savo namuose, mūsų akivaizdoje.
Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.