Lietuviški kryžiai — saviti ir labai įvairūs, bet be jokios saviraiškos, juose nieko asmeniško, tik priminimas žmogui, kas amžina. Įtaigiomis mokslo ir meno priemonėmis — menas lietuvio požiūriu yra savotiška mokslo išraiška, gamtos dėsnių grožio parodymas. Nes kultūriniam žmogui duota Dievo dovana ne tik matyti, girdėti, uosti, liesti medžiaginius dalykus, bet ir suvokti priežastines priklausomybes, atrasti reiškinių dėsningumus, išrasti jau žinomų dėsnių naujus pritaikymo būdus gyvenimui gerinti, turtui ir grožiui gausinti, žmogaus ir gamtos darnai sodrinti.

Tikėjimas yra pasikliovimas prielaida, kad gamtos dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės nei valios, kad tiesa yra viena. Dievas (sutvėrėjas, kūrėjas, viešpatis, absoliutas, logas) — tai objektyvus dėsningumas, visuotinė pasaulio tvarka, gamtos išmintis, beasmenis kosminis protas. Lietuvių tikėjimas (iki krikšto) buvo gamtamokslė pasaulėžiūra. Dievą lietuviams rodo ne antgamtiški pasireiškimai, o gamtos dėsniai. Ir stebuklų darymas lietuviams reiškia kūrybą: turto (gėrio, darnos, grožio) sukūrimą iš nieko — iš tos pat jau esamos medžiagos, tik pertvarkius ją protingai savo darbu ir išmanymu. Pagal gamtos dėsnius — pagal Sutvėrėjo planą.

Kas gi atsitiko, kad laisvoje Lietuvoje XXI a. radikalioji katalikų bendruomenė ėmė judėti beveik priešinga kryptimi? Kodėl tarsi tyčia demonstratyviai kapojamos katalikybės sąsajos su patriotinėmis lietuvių nuostatomis? Kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Kam taip baisiai trukdo lietuvių išsiugdyta ir šimtmečiais oficialiai bei pogrindžiuose ginta ir puoselėta daugkartinių Lietuvos Atgimimo šauklių kunigų, pamokslininkų, poetų bei tautos patriarchų tradicija? Ką ir kodėl taip patologiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Ir net savo gimtąją kalbą, archajiškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų pasaulyje, taigi — ir toje pačioje globalizacijos tautiškai sterilizuojamoje Europoje?

Ilgės — ilgas ir niūrus metų ketvirtis nuo rudens lygdienio ir žiemos saulėgrįžos. Vėlines kaip atskirą šventę atnešė krikščionybė, o lietuvių bendravimas su vėlėmis buvo kasdienis, protėvių patarimo klausinėdavo nuolat, jų nuopelnų pagerbimu prasidėdavo visos šventės. Tik nenaudėliai pražūva ir išnyksta, o dorai gyvenę ir nusipelnę žmonės pakeičia savo būties pavidalą, atsiskyrę nuo mirusio kūno tampa dvasiomis, toliau tarnaujančiomis dievui ir žmonėms, padedančiomis gyventi palikuonims.

Dešinėje pusėje pavaizduota strėlė simbolizuoja pasaulį (pasaulio medį) nuo žemės iki dangaus: „strėlės“ apačia žymi žemės paviršių, o viršus — dangų. Į kairę nuo strėlės įrašo viršuje pavaizduotas Perkūnas — dangaus įvaizdis. Piešinio viduryje esantis pjautuvas reiškia žmogaus veiklą — žemdirbystę, to meto lietuvių tautos egzistencijos ir veiklos pagrindą.