2014-11-14 penktadienį kviečiame į Mokslų akademijos rūmus Vilniuje, Gedimino pr. 3, kur Lietuvos edukologijos universitetas su Lietuvos mokslų akademija 15:00 Didžiojoje menėje rengia trilogijos „Aisčiai“ antrosios knygos „Raida“ pristatymą. Iškilmes ves Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius hab. dr. Albinas Kuncevičius, dalyvaus monografijos autorius Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesorius, Istorijos fakulteto dekanas akademikas Eugenijus Jovaiša.

75 min. trukmės dokumentiniame filme pristatoma Nemuno žemupio archeologinė kultūra, Jūros paupio gynybinių piliakalnių tyrinėjimų išvados, Karšuvos kraštotyra. Atkreipiamas dėmesys į buvusią aukštą vietos kultūrą, itin prabangias įkapes, kurios dabar eksponuojamos Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Kalba mokslininkai Eugenijus Jovaiša, Valdemaras Šimėnas ir Vytenis Almonaitis.

Lenkų archeologai Mozūrų ežero dugne aptiko svarbų radinį — stambų baltų genties galindų karo lobį. Iš ginklų prabangumo archeologai spėja, kad tai nugalėtų romėnų karininkų ginkluotė, kita karinė manta ir puošalai. Bet archeologai sutriko dėl laidojimo papročio priešų ginklus sulaužyti, sudeginti ir paskandinti ežeran — tokia laidosena ligšiol buvo žinoma tik Jutlandijoje, todėl priskirta gotams. Šis svarbus radinys prieštarauja germaniškai gotų hipotezei ir paremia Jūratės de Rosales tyrimų išvadas, kad menamieji gotai iš tikrųjų buvo baltai išeiviai — gudai.

Senojo geležies amžiaus pradžioje atsiradus juodajai metalurgijai, suklestėjo artojų tauta baltai: geležinių noragų dėka dirvą išmokta arti giliau, išrastas dalgis, pjautuvas, daug kitų naudingų padargų ir našių ūkininkavimo būdų. Žmonės pakilo ieškoti naujų žemių į pietus ir rytus. Apsigyvenus vieniems gudams rytuose, kitiems vakaruose, atsirado ostrogudų ir visigudų pavadinimai. Skirtumas tarp vadinamųjų griautingų ir dervingų atrodo reiškė dvi skirtingas agrotechnikas. Archeologų vadinamos Černiachovo kultūros atsiradimą atitinka gudų kilmės romėnų istoriko Joradanio „Getikoje“ aprašyta trečioji gudų, o netrukus ir gepidų migracijos banga iš Vyslos žemupio į Pietus. Gepidų karaliaus Fastido susirėmimo su gudų karaliumi Ostrogodu aprašymas liudija, kad gudai ir gepidai buvo gentainiai.

Šiuo metu rašau plačios apimties knygą „Europos šaknys“. Tai daugelį metų savo ir kitų tyrinėtojų surinktos medžiagos apibendrinimas apie indoeuropietiškos Vakarų kultūros šaknis, apie dabar baltais vadinamos tautų tėvynės reikšmę, apie seniausią ir didžiausią Europos valstybę, apie proistore arba net paraistorija dabar vadinamą praeitį prieš Lietuvos krikštą. Čia knygos pristatymas, turinio rodyklė, šeši pirmieji skyriai ir vis papildomi bibliografiniai duomenys, leidybos naujienos.

XX amžiaus pradžioje Vyslos žemupyje prie Vielbarko archeologų atkasta kultūra, datuota I a. po Kr. Kapai buvo padengti akmenų vainikais, vyrai laidoti be ginklų. Tokia laidosena tuo metu buvo žinoma tik Gotlando saloje Baltijos jūroje, dabartinėje Švedijoje. Todėl buvo nutarta, kad į Pavyslį iš salos atsikėlę germanai. Tačiau tuo metu dar nebuvo tirtos baltų vietovės. Vėlesni Lietuvos archeologų tyrimai parodė, kad tokia pati laidosena jau seniai ir dar labiau buvo būdinga Vakarų baltams, ypač Semboje ir Lietuvos pajūryje. Kalbotyros duomenys rodo godų ir gepidų tautovardžių baltiškumą ir paremia „Getikos“ autoriaus antikos istoriko Jordanio teiginius, kad gudai kilę iš prūsiško Baltijos pajūrio. Taip sugriūva nuo praėjusio šimtmečio pradžios pasaulyje įsigalėjusi istorikų teorija, kad vadinamoji gotų-gepidų migracija — pakilusi nuo Vyslos žiočių II a. po Kr., atvykusi į Balkanų pusiasalį ir įveikusi Romą V a. po Kr., — buvo germaniška. Vėliausi archeologijos atradimai Lietuvoje įrodo, kad ta migracija buvo baltiška.

Prof. Algirdas Girininkas TV.delfi.lt Rolandui Maskoliūnui ir Robertui Narmontui apie „Lietuvos archeologijos“ šešiatomį, įvertintą 2009 metų mokslo premija (su dr. Audrone Bliujiene ir prof. Vladu Žulkumi už pateiktį „Baltai Baltijos jūros erdvėje“).

Archeologijos profesorius akad. Eugenijus Jovaiša apibūdina ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenę, apžvelgia kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikus, paliečia kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimus, gotų, hunų, avarų ir baltų santykius naujojo Europos politinio žemėlapio susidarymo aušroje. Atkreipdamas dėmesį į daugelį prabangių palaidojimų, turtingų ne tik atvežtinių, bet ir vietinės gamybos aukšto meistriškumo itin puošnių įkapių, Eugenijus Jovaiša paneigia visuomenės „polietniškumo“ ir maišymosi su „ateiviais“ hipotezes, baltų sėslumo, tamsumo, skurdumo ir atsilikimo apkalbas.