Vladas Palubinskas Kodėl inteligentai nemėgsta konstitucinio teiginio „nuosavyvė šventa ir neliečiama“:
Protėvių santvarkos pamatas ir klestėjimo priežastis buvo nuosavybė —
, 2010-03-11.

Laisvė ar nuosavybė?

Viena pastaba šiaip gražiai šventinei Eugenijaus Palioko prakalbai lietuvių valstybės atkūrimo dvidešimties metų proga jo dienoraštyje:

2010-03-11 Po dvidešimties metų

tebemanau, kad Laisvė žmogui ir visuomenei — svarbiausia. Žinau, kad toks buvo mūsų protėvių siekis.

Ne, ne šita sąvoka protėviams buvo pamatinė. Nors taip, ir per dvidešimt metų nelengva perprasti tokios prieštaringos, nelogiškos, bet patrauklios miglos klastą. Pirmesnės ir už pinigų (finansų) sąvokos klastą.

pasiūlykit ką nors vietoj Laisvės

Siūlyti, išsigalvoti nieko nereikia, jei kalbam apie tikrovę, nepaverčiam praeities moksline politikų istorija, ekonomistų ideologinių apkalbų pasaka. Tas žodis nepaslėptas, aiškus, paprastas ir nesunkiai patikrinamas. Suprantamas ir be laisvės-lygybės-brolybės, be demokratijos tolerastinių užkeikimų. Bet to žodžio inteligentų leksikoje nėra. Kaip daltonikui. O parodžius — kaip buliui raudona vėliava, kaip velniui kryžius.

Inteligentas niekada nesutiks, kad nuosavybė gali būti ir teisybė, jis skelbs aukštesnį — socialinį teisingumą. Kurs jausmingus fiction romanus, koks neteisingas sutvėrėjo pasaulis ir nuodėmingas žmogus. Tada rašys kalnus teisės aktų, juos taisys dar teisingesniais įstatymais, kurs ir netrukus tobulins sudėtingiausias politinio valdymo santvarkas, painiausias skatinimo, ekonomikos ir finansų schemas, tiksliausias statistikos, kontrolės ir apskaitos taisykles, kad tik išvengtų paprastos ir aiškios nuosavybės.

Po to visą dievo dovanotą gyvenimą murkdysis intrigose ir rietenose, kovos už taiką ir teisingumą, prieš piktnaudžiavimus, skelbs laisvės, gėrio ir grožio idealus, prisiekinės ištikimybę rinkėjams, tarnavimą Lietuvai ar bet kokiai kitai valstybei. Nes inteligentas — valstybės tarnautojas, pareigūnas, išlaikytinis. Bijantis tos savo skelbiamos laisvės, nepasitikintis savimi ir savo žiniomis, netikintis savo reikalingumu — kad be prievartos ir mokesčių jam kas nors mokėtų, kad natūraliame gyvenime jis būtų gerbiamas, vertinamas ir turtingas.

Nesutinku. Savybė svarbiau už nuosavybę.

Atsirašinėjimas, išsisukinėjimas. Būtų grakštus, pripažįstu. Jei nebūtų žaidimas nusigyvenimo tragedijos akivaizdoje.

Štai kiek pasako laidojimo papročiai, cituoju iš Vikipedijos:

Kam ta ilga ištrauka apie įkapes, kokia jos reikšmė bylai? Jei rūpėtų, tikrai — įkapėse rastum itin svarbų faktą, atsakymą ginčijamu klausimu. Išvystum dabartiniam žmogui nebesuvokiamą protėvių pagarbą nuosavybei: žmogaus tvariniai neatsiejami nuo kūrėjo, lieka asmenine nuosavybe ir po mirties, o ne tampa niekieno, mūsų, paveldėjimo, mokesčių ir kitokių teisių grobiu.

Laisvas žmogus nei yra išlaikytinis, nei ką nors engia.

Vėl pavogtas žodis ir jo vieton pakišta chimera „laisvas“ žmogus. Laisvas tarnas, valstybės pareigūnas?

karalius Svenas pripažįsta: „Sembai nepakenčia jokių ponų“.

Ne tik sembai, ir apie jotvingius (getuvininkus) tokie pat „laisvų“ svetimšalių iš Rytų, Pietų ir Vakarų feodalinių kraštų demokratų atsiliepimai. Šitokie žmonių santykiai įmanomi tik savininkų visuomenėje, kur kiekvienas pats sau ponas. Tik miškai, vandenys ir pilis buvo lauko pilėnų prižiūrima bendrai (paeiliui), visa kita buvo nuosavybė. Žmonės gyveno paskirais sodžiais. Namai būstas, namai mokykla, namai įmonė — sodyba iš keliolikos pastatų, įvairiai pramonei. Kaip vadinami namai senesnėse tautos dainose? — „Ant tėvulio dvaro“.

Tokie žmonės nesiekia nuosavybę gausinti, o stengiasi patys optimizuotis.

Žaliųjų ir kitokių spalvų socialistų apkalbos, Abelio užkeikimai. Nekurti turto, negausinti gėrybių? O reikalauti teisingo aprūpinimo iš mokesčių? Prigimtinių žmogaus teisių gyventi pasiturimai? Gamtoje žmogui išgyventi sąlygų tiek pat, kiek ir kitiems gyvuliams — nesirpsta kompiuteriai ant medžių. Bet žmogui duota dovana suvokti objektyvius dėsnius ir galimybes, perprasti sutvėrėjo sumanymus. Dievas laukia iš mūsų sau talkos, kuriant gėrybes, gausinant turtą ir puošiant žemę.

Kalbėkim lietuviškai. Svetimais žodžiais dangstomas melas.

Sutinku. Nesu tikras, ar teisingai supratau, ką reiškia dualizmas ir kaip turėčiau optimizuotis, bet tikiu, kad tai ne apgavystė. O man „tarptautiniai“ svetimžodžiai dažnai puikiai tinka vietoj keiksmažodžių. Inteligentais vadinu tik nenaudėlius, kurie patys save taip vadina. Išradėjai, ką nors naudingo dirbantys ir išmanantys meistrai inteligentais, net intelektualais savęs kažkodėl nevadina.

Vladas Palubinskas