Krikščionybės teologai ir aukščiausia bažnyčios kurija stengiasi neatsilikti nuo išlaisvinimo ir ištautinimo politikų, teršdami lietuvių kalbą ir darkydami sostinės vardažodžius — Vilniaus unitų sodelį pasiūlė vadinti „Šv. Juozapato skveru“.

Polonizacijos politikų užduotis išdarkyti ir sugriauti lietuvių kalbą, padaryti nepatogia ir netinkama, išstumti ją iš vartosenos. Bet parsidavėliai tėvynės išdavikai remiasi ir žurnalistų, valstybės tarnautojų, „viešųjų intelektualų“ teise kalbėti, ko neišmano — pareiga kartoti gautą naujienų agentūrų ir kitokią propagandą raštu, nežinant tikrinių daiktavardžių ištarimo, matant tik užrašą. Taigi priežastis ne runkelių tamsumas ir elito apšviestumas, o atvirkščiai — paviršutiniškas visuomenės auklėtojų išsilavinimas. Nemokėti visų pasaulio kalbų nebūtų gėda, jei ne pastangos nuslėpti nemokėjimą ištarti ir užrašyti svetimžodžio lietuviškai, dangstant savo neišmanymą kaltinimu visai tautai, kad jinai prastai moka užsienio kalbas. Todėl aš pasiūliau ištaisytas lietuviškos rašybos taisykles, kurios apgina šventą kalbėtojo teisę nusirašyti ir nemokant ištarti.

Trumpa nurašinėtojų „originaliosios” rašybos atmintinė — mokykitės, pareigūnai. Ir nesišaipykite, rimti laukia mokslai. Kaip tai atrodo moderniai suprastėjusiose kalbose — geras Al Kabailos pavyzdys iš Australijos ir lenkiško kinofilmo „Jak rozpętałem drugą wojnę światową“ ištrauka.

2010-01-11 vyriausybė paskelbė įstatymo projektą net oficialiuose Lietuvos valstybės dokumentuose rašyti nelietuviškai. Grįsdama žmogaus ir tautinių mažumų teisėmis — bet nei visų tautų unikodo rašmenimis, nei fonetine rašyba, nei bendrine esperanto kalba, nei tarptautine lotyniška transkripcija, nei nelotyniškais rašmenimis, tad iš esmės tik lenkiškai, vietos „autonomininkų“ ir kaimyninės valstybės, „strateginės partnerės“ motinišku reikalavimu.

Algirdas Ramanauskas, save vadinantis „Algiu Greitai“, paskelbė žurnalistams savo veiklos ctv.lt uždavinius: „Kalbajobai, naujieji mūsų personažai, yra ta vidurinioji ir žemesnioji kalbininkų grandis, kuri ir yra самые главные дураки. Čia labai svarbu pabrėžti, kad tokiais nelaikau tokių šviesių žmonių kaip Irena Smetonienė, Donatas Smalinskas ir Antanas Smetona — žmonių, kuriems tenka atlaikyti didžiulį ortodoksinio sparno spaudimą. Prisiminkime kad ir neseną -ienės bylą, kai šviesuomenė tėškė talibaniško mėšlo XXI amžiaus Lietuvai.“ „Kalbajobai man yra Talibanas, o su Talibanu nesiderama; jis naikinamas. Kalbajobai yra tie dogmatikai, kurie, nors tu juos šaudyk, nesuvokia, kad ne jiems spręsti, kaip turi vystytis mūsų kalba“.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija klastoja žodžius, skatina kalbajobus tyčiotis iš lietuvių kalbos ir persekioti padorius kalbininkus. Žiniasklaida jau sklidina vaipukų, weblenimo, mikčiojimo, amsėjimo, nebeaišku, kuris iš jų pažangiausias ir sektinas. Bet Nacionalinio diktanto išrinktas ištiktukas Komisijai per silpnas, nepakankamai riebus, tad VLKK surengė savo rinkimus, iš aštresnių žodelių. Bruka tautai kūrvų kultūrą su kalinių keiksmažodžiais.

„Atgimimas“, Nacionalinis radijas ir televizija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Pedagogų profesinės raidos centras, Užsienio reikalų ministerija, Lietuvos paštas, Savivaldybių asociacija ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija vėl šaukia į mūšį. Muštynėms išsikėlę apdraskytą Afrikos spalvų ir juodą piratų vėliavą su kaukole bei sukryžiuotais žastikauliais. Rėkdami „Nacionalionis diktantas! Prieš barbarizmus, asimiliaciją, žargoną“ — patys vien svetimžodžiais. Apipešiotame ir dėmėtame plakate, apšepusiu ir išterliotu veidu. Kažkodėl dar ne negro, būtų visai nacional­polit­korektiška. Net oficialus VLKK kvietimas priterštas kalbos ir rašybos klaidų.