106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.

Archeologijos profesorius akad. Eugenijus Jovaiša apibūdina ankstyvųjų viduramžių pradžios baltų visuomenę, apžvelgia kunigaikščių, karo vadų ir kariaunos atsiradimo baltuose laikus, paliečia kunigaikštiškų kapų etniškumo klausimus, gotų, hunų, avarų ir baltų santykius naujojo Europos politinio žemėlapio susidarymo aušroje. Atkreipdamas dėmesį į daugelį prabangių palaidojimų, turtingų ne tik atvežtinių, bet ir vietinės gamybos aukšto meistriškumo itin puošnių įkapių, Eugenijus Jovaiša paneigia visuomenės „polietniškumo“ ir maišymosi su „ateiviais“ hipotezes, baltų sėslumo, tamsumo, skurdumo ir atsilikimo apkalbas.