Lietuvių tautos suvažiavimas 1905 metais Vilniuje vienbalsiai priėmė nutarimą, ir dr. Basanavičiaus vadovauta komisija prieš 112 metų gegužės 23 dieną įteikė lietuvių laišką tuometiniam Romos popiežiui Pijui XX (dar 72 nuorašai buvo išsiuntinėti jo kardinolams, kitų Europos ir pasaulio katalikų vyskupams) dėl priešlietuviškos politikos ir nekrikščioniškos padėties Vilniaus vyskupijoje. Kadangi dabar padėtis iš esmės ta pati, priešlietuviška bažnyčios politika tęsiama toliau, tai, ruošiantis popiežiaus Pranciškaus apsilankymui Lietuvoje šiemet rugsėjo 22-23 dienomis, gal reikia pakartoti panašų pareiškimą?

Nė viena tauta Europoje nepatyrė tokio genocido, kaip lietuviai. Prof. Algimantas Liekis atskleidžia Varšuvos, Vašingtono, Londono ir Maskvos politikų bendradarbiavimą II pasaulinio karo metais, siekiant galutinai išnaikinti lietuvių tautą. Bei tą politiką tęsiančius valstybės išdavikus: žurnalistą Virginijų Savukyną, politikus Vytautą Landsbergį, Emanuelį Zingerį, šovinistinę lenkų partiją Lietuvoje, Seimo narius konservatorius, liberalus, socialdemokratus Danutę Šakalienę, Rasą Buldbergytę, Ramintą Popovienę, Algirdą Sysą, Algimantą Salamakiną, Juozą Oleką, Julių Sabatauską ir kitus.

Negaliu atsitraukti nuo Igno Šeiniaus „Belaukiant stebuklo“. Paimčiau du šios knygos puslapius ir stambiomis raidėmis iškabinčiau Seime, kad jie matytų, kokie lietuviai buvome prieš užeinant internacionalistams, koks buvo patriotizmas — sako Gražina Drėmaitė, pasitraukdama iš valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkės pareigų. Kadangi kultūros paveldas yra vienas iš nacionalinio saugumo garantų (taip pabrėžta ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme), reikia papildyti VSD sudarytą grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą kultūros paveldo niokojimu, kurio mastai mūsų dienomis stačiai žmogėdriški.

Žemių pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams yra vienas iš svarbiausių klausimų, garantuojant tautos ateities egzistenciją, jos laisvę ir nepriklausomybę ir todėl turėtų buti sprendžiamas tautos referendumu. Seimas, 1996 ir 2003 metais pakeitęs Konstitucijos 47 straipsnį, suteikiantį „užsienio subjektams“ teisę įsigyti Lietuvoje žemę nuosavybės teise be tautos referendumo, sukūrė specialią konstitucinę normą, pažeidžiančią Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas konstitucinis principas, nustatantis, kad „svarbiausi tautos ir valstybės klausimai sprendžiami referendumu“. Kolizijos atveju Konstitucijos principai turi viršenybę prieš specialias konstitucines normas. Šio straipsnio pakeitimas be referendumo pažeidė ir Konstitucijos 2 straipsnį — principą: „suverenitetas priklauso tautai“ o taip pat Konstitucijos preambulę, teigiančią „Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje“.

Už Lietuvos konstitucijos 47 straipsnio pakeitimą 2003 m. kovo 20 dieną balsavo tik 90 LR Seimo narių, todėl pakeitimo projektas turėjo būti nepriimtas ir atidėtas 12 mėnesių, kaip kad nurodyta tame pat 148 konstitucijos straipsnyje. Kadangi to nebuvo padaryta, pakeitimas yra neteisėtas ir dabar tebegalioja Lietuvos konstitucija, kurios 47 straipsniu draudžiamas Lietuvos žemės pardavimas nuosavybės teise užsieniečiams, paliekant išlygą tik Lietuvos akredituotoms užsienio valstybių ambasadoms.

Dr. Algimantas Liekis leidžia visiems nemokamai internete skaityti savo knygą „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (Lenkų skriaudų lietuviams istorijos apžvalga) — 2011 metais išleistą dvitomį UDK 947.45.07 ISSN 1392-8465 (I t. 506 psl. iki 1921 metų ISBN 978-9986-795-66-7 ir II t. 456 psl. 1921-1939 m. ISBN 978-9986-795-67-4). Šią Pietų Lietuvos slavinimo apžvalgą kaip mokyklinį vadovėlį turėtų gerai perskaityti kiekvienas lietuvis (ir lenkas), nes politikai, švietimo sistema ir žiniasklaida piešia neatpažįstamai iškraipytą Lietuvos praeities ir net dabarties vaizdą.

Ferdinandas Kauzonas: Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis. Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją „etnologą“ Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?

Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.

Lietuvos „elito“ atstovai kaskart atviriau, nusimesdami kaukes, visai nebesidrovėdami ima atstovauti ir ginti svetimos valstybės interesus.

Jūratė Laučiūtė: Lietuva, jos kultūra, raštija, istorija – ne baravykai politinių miško gėrybių mėgėjų krepšelyje, kuriuos jie gali dalinti savo nuožiūra bet kam. Ir net ne naftos terminalai, kuriais prekiaujama ir į vakarus, ir į rytus.

Seimo narių R. Kupčinsko ir G. Songailos teikiamas projektas XIP-1668 išlaiko valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę oficialiuose Lietuvos dokumentuose ir, sekdamas Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio teismo sprendimu bei išaiškinimu, siūlo įstatymą, kuris Latvijoje jau priimtas ir išbandytas – reikalui esant nelatviškais (mūsų atveju, nelietuviškais) rašmenimis rašyti kitame paso įrašų skyriuje. Ši praktika yra pasiteisinusi, apginta Europos Žmogaus teisių teisme ir nei viena valstybė, nei jokia tautinė mažuma dėl to neteikia Latvijai protestų. Pagal ES sutartis kalbos dalykai priklauso kiekvienos šalies narės kompetencijai.

Jonas Vaiškūnas: Kodėl Lietuvos piliečių pavardes žūtbūt reikia paversti prekių ženklais? Gal kad jais pažymėtos prekės laisvojoje rinkoje jau seniai pelningai parduotos?

Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba ir tai yra vienas iš didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės.

Gimtoji kalba tapo Kalbos komisijos politikų įkaite. Lietuvių kalbai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius. Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins. Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks. O po mūsų — kad ir tvanas.