Tarnas valstybės nekuria

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) išaiškino tai, kas ir taip buvo aišku. Visiems. Išskyrus Švietimo ir mokslo ministerijos galvoms. LVAT paskelbė, kad palengvintas lietuvių kalbos egzaminas tautinėms mažumoms prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui.

Visi esame Lietuvos valstybės piliečiai. Nepaisant tautybių. Tiesiog esame bendra pieva, kurioje auga įvairiausi žolynai. Su vienodomis teisėmis augti. Jokiam žolynui nereikia kaip nors papildomai integruotis į pievą. Jis ir taip joje buvo ir auga. Todėl natūralu, kad jaunieji Lietuvos piliečiai laiko vienodą valstybinės kalbos egzaminą. Ne romiškai, rusiškai, lenkiškai, latviškai ar totoriškai patobulintus.

Tautybėms, gyvenančioms bendroje mūsų valstybės „pievoje“, nereikia jokių išskirtinių reveransų. Kažkokių ypatingų palengvinimų. Kažkokių ramentų. Juk lengvatos sveiką, ambicingą žmogų pažemina. Juolab jauną. Tarsi jis būtų antrarūšis. Išmintingą, išdidų lenkų tautybės pilietį toks Švietimo ir mokslo ministerijos antikonstitucinis reveransas turėjo pažeminti. Nejaugi lenkų tautybės abiturientai prastesnės kokybės? Mažiau gabūs? Kvailesni už lietuvių tautybės abiturientus? O gal rusai kvailesni? Gal karaimai?

Švietimo ir mokslo ministerijos galvos – prastoki politikai. Matyt, net patys nepajuto atlikę skaldomąjį veiksmą. Atbloškę lietuvių tautybės jaunuosius piliečius nuo kitų tautybių piliečių. Medikas Dainius Pavalkis vienai tautai konstatavo tariamą protinį neįgalumą. Nors taip nėra. O lietuvių tautybės jaunuolius irgi nuskriaudė. Sudarydamas jiems sunkesnes sąlygas įstoti į Lietuvoje veikiančias aukštąsias mokyklas.

Na, ir kas įvyko? Dezintegracija!

Taip visada atsitinka, kai lietuvis politikas užsimano tapti liokajumi. Įsivaizduoja, kad jo tautybė – gėdinga yda. Ir valstybinė kalba – gėdinga yda. Nes jos niekaip nesupranta puertorikiečiai. Nors sunkoka būtų rasti pasaulyje kitą tautą, kuri save laikytų yda. Lankstytųsi ir atsiprašinėtų.

Buvome įžūlūs ir drąsūs. Atkūrėme valstybę. O dabar politikai daro iš mūsų įbaugintus lietuvius. Kažkokius kliuvinius. Visaip stengiasi, kad mes Lietuvoje ir pasaulyje kam nors neužkliūtume. Tarsi būtume išore romios, o viduje – tiksinčios bombos. O ko joms netiksėti? Ko nesipiktinti? Jei net mūsų abiturientai šiemet nuskriausti. Nejaugi ir lietuvis abiturientas valstybės politikai tapęs kliuviniu?

Liokajai nesukuria stiprių valstybių. Nes jo pagrindinis rūpestis – ne ką jis galvoja, bet ką apie mane, apie mus kiti pagalvos? Ar tinkamai laikau padėklą. Ar ponui ant galvos sriubos neužpilsiu. Ar nesupyks. Tas liokajiškumas, tiesa, nebūdingas visai tautai, jau persismelkęs į mūsų valdžios viršūnes. Ir visu grožiu sužydės nuo liepos 1-osios. Kai imsime pirmininkauti ES Tarybai. Štai tada patirsime liokajiško pasilankstymo šventę. Regėsime neva vakarietišką gestikuliaciją ir labai liberalias šypsenas mūsų vadukų veidukuose. Nes rūgštūs, įtarūs veidukai skirti vietiniam naudojimui. Prieš savo tautiečius.

2013 m. birželio 20 d. „Respublikos“ redakcija