Mokslu vadiname patikrinamų, įrodomų, tomis pat sąlygomis neišvengiamai atkartojamų ir tikrovėje naudingai pritaikomų priklausomybių supratimą — tikslias ir neprieštaringas žinias apie numatomus gamtos reiškinius ir dėsningumus visuomenėje tarp priežastie ir pasekmės.

Žmogaus protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Klaidos mokslo tyrimuose neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą). Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. O pastebėjus prieštaravimą, paneigtas teiginys turi būti taisomas, valomas, tikslinamas arba visai atsiimamas.

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidos aprašo sąlygas (aplinkybes), kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu). Tačiau aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.

„Lietuvos radijo“ studijoje Aidas Bendoraitis, Rimas Kudelis ir Vladas Palubinskas apie dalykinio WWW dizaino sampratą ir interneto kultūrą, klausinėja laidos „Žinių amžius“ vedėja Jolanta Jurkūnienė. 2004-12-08 pokalbis raštu išsaugotas lietuviškos interneto raidos metraštyje