Lietuviško interneto kokybė ir kultūros bruožai

Kas yra lituanika?

Griežtai tariant, lituanika yra žinios, literatūra apie Lietuvą ne Lietuvoje. Bet kas yra Lietuva internete? Duomenys šiapus valsybės sienų? O anapus? O duomenys iš senesnių laikų, kai Lietuvos valstybės nebuvo? Gal lietuviškos .lt srities valdose? Bet daugybė šalies įmonių, asmenų, leidinių yra .com, .net, .org, .info ir kitose srityse. Kita vertus, ne visos valdos.lt yra lietuviškos. O forumo Istorija.net leidėjai yra dešimtys įvairių tautų žmonių, į Atvirąją enciklopediją lt.wikipedia.org gali rašyti, tą patį straipsnį redaguoti bet kas.

Mes renkame, sisteminame ir pranešinėjame apie visus duomenis internete, susijusius su Lietuva, nebūtinai lietuvių kalba. Pasitaiko net tokių malonių atvejų, kai nei leidėjas, nei žinios nėra lietuviškos, bet lietuvių kalba: austrų krovinių pervežimo bendrovė, viešbučiai Italijoje, Ekvadore, kitur. Tad plačiąja prasme visą savo bibliografiją internete vadiname lituanika.

O lietuviškas interneto naujienas verčiame ir platiname anglų ir lietuvių kalbomis. Dvikalbį „Lietuvos internete“ aplinkraštį up@on.lt prenumeruoja išeivijos lietuviai ir Lietuva besidomintys užsieniečiai. Nacionalinės bibliotekos raginimu įsteigėme lietuviškos interneto raidos metraštį, kuriame lieka visos naujienų ataskaitos ir naujų paslaugų apžvalgos nuo 1997 metų pradžios.

Ar dera bibliografui vertinti registruojamus duomenis? Atrodytų, vertinant iškiltų šališkumo, neišsamumo ir netikslumo pavojus. Pavojus yra, bet priešingas pavojus kur kas didesnis: be šaltinių atidaus kritiško nagrinėjimo ir atrankos, interneto lituanikos registras greitai taptų praktiškai menkavertis.

Mes didžiuojamės ne tik išsamiu, bet ir švariu interneto lituanikos registru. Kiekvienas įrašas daromas tik išnagrinėjus duomenų šaltinį, palyginus jį su analogais, apibūdinamas kuo tiksliau, pačiais jam būdingiausiais žodžiais, visai glaustai. Be to, yra unikalus vien tiesioginių interneto paslaugų žinynas.

Kas prieš?

Į konferenciją Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos salėje 2005 m. gruodžio 8 dieną susirinko interneto lituanikai nusipelnę žmonės. Labai skirtingi, bet visus vienija dalykiškumas, išmanymas, pagarba interneto standartams. Ir neabejingumas, rūpestis lietuviško interneto verte, švara ir sveikata.

Atrodytų, tai savaime aišku, ko gražbyliauti? Deja, teisūs ir tie, kurie sako, kad internetas — didelis sąvartynas. Ten daugiau triukšmo, tauškalų, klaidų ir net apgaulės. Didžiausia problema internete — ne ribota ryšio sparta, o jį užkemšantis neinformatyvus balastas. Apskritai informacijos problema yra ne žinių stokos, o jų pasiekimo per tą rėksmingą balastą problema.

Kadaise, tik atsiradus Google.com, buvau nesuprastas, ryžtingai pranašaudamas galą Altavista.com, Infoseek.com ir kitiems autoritetams, nukreipusiems savo dėmesį nuo paieškos tikslumo, švaros ir duomenų šaltinių vertinimo į didžiausio lankomumo tyrimus, pradėjusiems pataikauti prastam skoniui, užsivertusiems grafika, chat, joke, vote, rate, win, exchange, my, push, horoscope ir panašiu bulvariniu šlamštu.

Per kelis metus Google.com gerokai išvalė internetą, o „Netscape Navigator“ ir „Microsoft Explorer“ grožio varžybos baigėsi abiejų pasidavimu WWW architektų tarybai, atvirų standartų pripažinimu, dalykiškumo ir pasiekiamumo viršenybe, turinio, sandaros ir išvaizdos atskyrimu, grįžimu prie interneto pradinių vertybių.

Google.com mūsų sąjungininkas, bet vis dėlto jis yra robotas. Beraštis, kurčias ir aklas besmegenis. Atsakydamas į žodžių užklausą, jis užverčia tūkstančiais nuorodų, kurių prasmės pats nesuvokia ir negali suvokti. Tik viena kita iš jo atrinktų nuorodų atitinka klausimo prasmę ir klausiančiojo mintį. Kitos nesusiję arba net apgavikiškos. Vis daugiau kurių užima pirmuosius atsakymo kelrodžių lapus.

Naudodamiesi tuo, kad dauguma internautų, ypač naujokų, nebežino kitokių būdų susigaudyti internete, kaip tik „gūglindami“, sukčiai jau gamina tinklalapius nebe žmogui, o tam robotui, jų turinį sudaro vien svarbių žodžių ir vertingų žymų kratinys. Aišku, skaitmeninio roboto konstruktoriai, vengdami apgaudinėjimų, keičia vertinimo rodiklius. Deja, neretai net išsižadėdami taisyklingo žymėjimo privalumų (antai Google.com beveik visai neturi reikšmės itin svarbūs bibliografiniai meta duomenys — tinklalapio aprašo žymos „apibūdinimas“ ir „raktažodžiai“). Vyksta nuolatinė kova tarp robotą programuojančių inžinierių ir jį apgaudinėjančių SEO meistrų. Kurioje vis labiau ima viršų pastarieji. Atrodo, toks reiškinys neišvengiamas net teoriškai, jei vertinimas patikėtas daugiau robotui, negu žmogui.

Reikia suvokti, kad interneto lituanikos turinį ir vertę kuria ne robotai, o žmonės. Tokie kaip Aivaras, Algimantas, Krzysztof, Nerutė, Tomas, Vikipedijos savanoriai savo kruopštumu, darbštumu ir išmanymu.

Keista, bet įprasta manyti, kad internetas pats savaime turi viską sužinoti ir pranešti. Tačiau lituanikos duomenis renka, sistemina, kataloguoja žmonės. Google.lt atsakymai vertingi tiek, kiek jie remiasi patikimais šaltiniais: bibliotekų aprašais, enciklopedija Lietuvai.lt, dalykinio Online.lt žinyno vertinimu.

Ką galime nuveikti?

Likimas mums suteikė nuostabią progą gyventi gražiausios istorijoje kaitos, sparčiausios informacinės revoliucijos laikais. Turime galimybę ne tik naudotis, bet ir patys prisidėti, kuriant gražesnį gyvenimą. Kol internetas nesuvaržytas, jame laisvai reiškiasi saviveikla ir savivalda, asmeninė atsakomybė, tiesioginiai santykiai, savanoriškas bendradarbiavimas, net standartai klostosi savaime!

Todėl man keista, kaip menkai, beveik visai neišnaudojama galimybė moksliškai tyrinėti gaivališką energiją, pažinti atvirus gamtos dėsnius, Sutvėrėjo sumanymus. Ir taikyti naujas žinias ne tik internete, bet ir ekonomikoje, socialiniuose moksluose.

Juk savitarpio pagalba, švietimas, silpnesniųjų parama, socialinė rūpyba net nepažįstamais žmonėmis — tai, kas laikoma valstybės prigimtimi ir mokesčių priežastimi — internete vyksta savanoriškai, nemokamai, aukšta kokybe ir didžiuliais mastais, nuogąstaujama tik ar ne per daug.

Tokia anarchija nesitęs ilgai. Jau dabar derėtų teoriškai nagrinėti ir priešingus reiškinius: internetą užplūdusių naujokų vengimą galvoti, imtis atsakomybės už savo sprendimus, savarankiškai mokytis iš geriau išmanančių — o reikalavimus įvesti tvarką, demokratiją, atimti ir išdalinti Amerikos pirmenybę visų šalių vyriausybėms, įvesti mokesčius ir kuo greičiau socializuoti „laukinę“ Vakarų rinką (World Wild West).

Antra, ką mes galime gero nuveikti — šviesti, propaguoti prasmingą, patikimą, atvirų standartų, taisyklingos architektūros, dalykinį ir švarų internetą.

Deja, švietimo sistema to nemoko. Pradinio interneto naudotojų parengimo kursai nemoko atskirti vertingų dalykų nuo triukšmo, nemoko sisteminės paieškos dalykiniuose ir specializuotuose žinynuose, ugdo pasyvų „vartotoją“. Pratusį tik skaityti antrarūšes portalų naujienas, triukšmauti forumuose ir „gūglinti“.

Net universitetuose WWW dailidės mokomi netvarkingos skaitmeninės leidybos. Tai gal būtų atleistina Dailės akademijai, rengiančiai menininkus, tačiau švarios ir taisyklingos WWW leidybos šiuo metu išmoksta tik pavieniai aistruoliai savarankiškai. O juk nesunku būtų įteisinti objektyvų mokymo metodikos bei užsakymo konkursų rodiklį — atitikimą WWW architektūros standartams.

Trečia, galėtume propaguoti dalykinę rinkodarą, pasitikėjimą ir atsakomybę. Lietuviškas internetas užkimštas tuščiu reklaminiu brukalu, už kurio turinį „redakcija neatsako“. Iš spalvingų žurnalų leidybos per DoubleClick.com į internetą atėję reklamos agentūros išvis nežino dalykinės reklamos ir interneto rinkodaros, bruka visuomenei savo bulvarinę kultūrą. Tarsi Lietuvoje nebūtų jokių naujovių, vertingų prekių ar paslaugų, tarsi tautos dėmesį galima atkreipti tik psichiniais arba lytiniais iškrypimais ir triukšmingais, būtinai judančiais vaizdais.

Ketvirta, viešosios vertybės. Valstybė nemažai nuveikusi skaitmeninės kultūros ir paslaugų srityje, „Lietuvos internete“ žymūnai yra Seimo, Mokesčių inspekcijos, Muziejų, Viešųjų pirkimų serveriai, valstybinių įstaigų WWW buveinės pasižymi dalykiškumu, pasiekiamumu. Bet yra ir esminių problemų.

Esminis klausimas — duomenys. Jeigu duomenys surenkami iš mūsų privaloma tvarka, tai gal jie turėtų būti laikomi viešąja vertybe, pasiekiama infotechnologijų ir interneto rinkai, paslaugų kūrimui? Apskritai, jei valstybės užduotis imtis tų darbų, kurių rinka neteikia, valstybei nederėtų rengti ir finansuoti naujų projektų, kai yra panašių jau veikiančių.

Paskatindama savanoriškus visuomenei naudingus darbus, valstybė atsidėkotų ir sulauktų kur kas daugiau naudos, negu švaistydama lėšas pompastiškiems projektams, kurie iškart nusibaigia, kai tik pasibaigia jų reklamos vajus.

Kai labiausiai lietuviškam internetui nusipelniusiam užsieniečiui valstybė nesiteikia nė padėkoti, apmokėti bent jo kelionės į konferenciją Vilniuje išlaidų, pasidomėti jo sumanymais, ką toliau ketina nuveikti Lietuvos labui, bendradarbiavimo pasiūlymais, man kyla klausimų, kaip pagrįstai valdininkai vertina ir skirsto mūsų valstybės ir Europos sąjungos lėšas.

Ir penkta, žiniasklaida. Turime neblogų informatikos žurnalų, interneto gyvenimu nuolat domisi „Tarp knygų“, Dialogas, Veidas, kultūros savaitraščiai, dienraščiai Kauno diena, Lietuvos žinios, kraštų leidiniai. Lietuviško interneto įvykius nuolat seka ir nagrinėja Lietuvos radijo „Žinių amžius“, „Lietuvos internete“ garbės žymūnas Elektronika.lt. Tai gražu.

Ne taip gražu naujienų portaluose ir kitur įsigalėjusi nepagarba autorių teisėms, pirminiams šaltiniams, kelintą kartą perpasakojamos nuogirdos, žinios iš nepatikimų arba visai nenurodytų šaltinių. Net nacionalinis transliuotojas nesivaržo, žinių šaltiniu nurodydamas „internetą“.

Lietuva skiria daug lėšų tarptautinėms parodoms. Tačiau internetas — nuolatinė paroda, galimybė pasaulyje būti visada matomai ir lankomai iš tolimiausių kraštų. Mūsų užduotis atverti vertingus dalykus, apsaugoti lituanikos duomenis nuo šlamšto, greta kitų užsienio kalbų byloti švaria ir sodria lietuvių kalba.

— Vladas Palubinskas