Daugumai visuomenės santvarkos teorijų būdingas kolektyvistinis idėjinis pamatas, socialinio (perskirstomojo) teisingumo siekiai ir valstybinės valdžios institucijų vaidmens stiprinimas gerovės kūrimo programose. Valstybinio švietimo ir auklėjimo dėka kolektyvistinės pažiūros jau daugelį amžių vyrauja politinėje, teisinėje ir kultūrinėje srityse.

Kūrėjų ir vartotojų pilietinės nuostatos demokratinėje santvarkoje labai skiriasi. Kūrėjas labiausiai pasikliauja savimi. Ėmėjai kliaujasi svetimas gėrybes skirstančia valdžia. Kūrybingas davėjas yra taikus. Bedvasiai ėmėjai yra aršūs. Kūrėjas dažniausiai būna individualistas. Agresyvūs svetimo turto dalintojai lengvai spiečiasi į būrius ir minias. Ėmėjai aršiai kovoja su kūrėjais, kad šie jiems atiduotų kuo daugiau. Kūrėjas kovoja ne su žmonėmis, o su žmogiškomis ydomis — pirmiausia savo paties ydomis. Kūrėjas stoja už lygias teises visiems veikti savarankiškai, už veikos padarinius atsakant savo turtu ir garbe. Ėmėjai griebiasi tikrinti, apskaičiuoti ir pažaboti veikiančių kūrėjų, mūru stoja tik už teisę visiems po lygiai suvartoti, savo atsakomybę perkeliant valstybiniam socialiniam draudimui. Kūrėjas susitaiko su valdžia, kuri gerbia kūrybą ir gina nuosavybę. Ėmėjai trokšta valdžios, kuri juos gintų, šelptų ir gerbtų.