Ko trūksta mūsų gerovei?
Atsakymas, atrodo, turėtų būti paprastas ir tiesus:
Laiminga ir turtinga šalis — tai laisvų, veiklių ir kūrybingų žmonių visuomenė.
Kaip ten patekti? — tai jau kur kas sudėtingesnis klausimas. Laimė — labai subjektyvus jausmas. Tas jausmas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų pasaulėjautos, išprusimo ir konkrečių sąlygų. Tačiau gyvename, dirbame ir mokomės visuomenėje, naudojamės darbo pasidalijimo vaisiais ir bendradarbiavimo nauda. Tolydžio senkantys materialiniai ištekliai verčia atrasti vis naujesnes ir efektyvesnes technologijas. Turime nepaliaujamai ieškoti vis tobulesnių tarpusavio bendravimo formų.
Tai kas gi trukdo jaustis laimingais ir turtingais? Turto trūkumas ar jo perteklius? O gal teisingumo supratimas ir jo trūkumas? Dažniausiai laimės sąvoka siejama su materialaus turto gausumu ir jo pasiskirstymu. Manoma, kad „teisingai“ perskirsčius turtą pavyks sumažinti „socialinę atskirtį“ ir išnaikinti skurdą. Tačiau gyvenimo tikrovė patikimai įrodo, kad tai nėra teisingas požiūris. Mes esame skirtingi ir nenorime būti traktuojami kaip statistiniai vienetai su vienodais poreikiais. Turime savo polinkius ir įvairius požiūrius į tai, kas yra turtas, kiek jo reikia, kad pasijustum laimingas. Kas vienam turtas, kitam gali būti tik beverčiai skatikai.
Itin svarbų vaidmenį šiuose nesibaigiančiuose laimės receptų ieškojimuose užima vizijos, utopijos ir konkrečios politinės programos visuomenės ir valstybės gyvenimo sutvarkymui. Jose dėstomos teorijos, remiantis idėjomis ir principais, formuluojamos koncepcijos tobulesnei visuomeninei tvarkai ir valstybinių institucijų struktūrai, valdžių kompetencijų riboms ir galioms. Ir visa tai kuriama visuomenės laimei ir gerovei siekti!
Kas labiausiai būdinga absoliučiai daugumai visų nesuskaičiuojamų teorijų? Tai jų kolektyvistinis idėjinis pamatas, socialinio (perskirstomojo) teisingumo siekiai ir valstybinės valdžios institucijų vaidmens stiprinimas gerovės kūrimo programose. Asmuo ir jo realūs poreikiai neišvengiamai nustumiami į antrą planą. Žmonės skundžiasi dėmesio stoka jų kasdieniniams rūpesčiams. Bet jokia valdžia pasaulyje nepajėgi įgyvendinti tokių nepamatuotų lūkesčių. O užburtas ratas sukasi toliau.
Esminis prieštaravimas kyla tarp individualistinės žmogaus prigimties ir kolektyvistinės pasaulėžiūros, jau daugelį amžių dominuojančios politinėje, teisinėje ir kultūrinėje sferose auklėjimo bei švietimo dėka. Įvairios kolektyvistinės visuomenės vystymosi teorijos ignoruoja elementarią logišką prielaidą, kad ir sudėtingiausia teorija gali būti suprantama tik individualaus proto pastangomis. Vadinasi, netgi pačios įmantriausios socialinės teorijos yra prasmingos tiek, kiek jos pagrįstos individo veiksmų, skirtų kitiems individams, supratimu ir numatymu.
Tai kokiomis idėjomis ir principais turėtume vadovautis kurdami savo viziją? Ar iš vis idėjos jau prarado savo svarbą ir reikšmę? Tikrai ne. Nebent stebuklingai taptume visažiniais. Idėjos kaip ir anksčiau atlieka mums labai svarbių orientyrų vaidmenį. Be jų neįmanomos jokios vizijos ir programos. Be jų negali vykti vaisingos diskusijos intelektualiniuose sluoksniuose ir plačioje visuomenėje. Kalbos apie idėjų ir jų svarbos nykimą yra kai kurių madingų intelektualų sluoksniuose idėjų sklaidos pasekmė.
Reikia nepamiršti, kad idėjos gali būti teisingos, uždegančios, patrauklios, bet gali būti ir klaidingos, pavojingos savo pasekmėmis. Visada turi išlikti pasirinkimo galimybė, kad galima būtų iš naujo įvertinti kai kurias visuotinai pripažįstamas tiesas. Turime pasirūpinti alternatyvomis tiems atvejams, kai susidursime su itin sudėtingomis neišsprendžiamomis problemomis dėl neapgalvotai žengtų žingsnių.
Situacija Lietuvoje Atgimimo laikais natūraliai susiklostė taip, kad neatsirado autoritetingų, visuotinai pripažįstamų visuomenės veikėjų, politikų ir ekonomistų, pakankamai giliai suprantančių asmens laisvės, laisvosios rinkos ir teisingumo esmę bei svarbą šiuolaikinėje visuomenėje. Buvo remiamasi tik iš sovietmečio paveldėtu intelektualiniu bagažu politinėms, teisinėms ir ūkinėms reformoms projektuoti bei įgyvendinti. Tai ir tapo labai rimta lemtinga spraga mūsų visuomenės ir valstybės vystymosi kelyje. Jai užtaisyti reikia ilgų ir nuoseklių pačių geriausių Lietuvos žmonių intelektualinių pastangų. Jau pakankamai turėjome progų įsitikinti, kad be rimtų idėjų konkurencijos ir principų bet kokia veikla tampa primityvi, akla ir galop pražūtinga.