Valdas Anelauskas Kiekvienas lietuvis turime visada išlikti ištikimas savo tautai ir tėvynei Lietuvai (pats pridėčiau, ir mūsų visai baltajai rasei). Aš esu savo tėvynės, savo tautos patriotas, bet tik ne šitos dabartinės Lietuvos Respublikos, kaip valstybės, patriotas. Man dabartinė Lietuvoje esanti valstybė, švelniai diplomatiškai tariant, nereiškia nieko, o tiesiai šviesiai — ji yra mano priešas, kaip ir visos lietuvių tautos priešas. Ši valstybė mūsų brangiąją motiną Tėvynę mums pavertė pamote.

Gražią rugpjūčio 4 dieną surengėme pažintinį žygį Juozapo Montvilos atminimui ir jo nuopelnams pagerbti. Juozapas Mantvilius (1850-1911), rusiškai Юзеф Монтвиллъ, lenkiškai Józef Montwiłł) pastatė keturis naujus gyvenamuosius kvartalus, Vilniaus senbuvių ligšiol tebevadinamus Montvilos kolonijomis, „Žemės banko“ (dabar „Lietuvos banko“) pastatą Gedimino pr. 6, savo namą (dabar Susisiekimo ministerija) Gedimino pr. 17 ir kitas įžymybes, ypač daug nusipelnė šelpdamas neturtingo jaunimo mokslus, steigdamas švietimosi ir kitokias visuomenines draugijas, tarp kitų sudarė sąlygas reikštis ir būsimajam prezidentui Antanui Smetonai.

Vakar staiga mirė profesorius Gintautas Česnys. Eidamas jau septynias­dešimtuosius, bet žvalus, kupinas sumanymų, apsemtas darbų. Staiga, bet spėjęs pastatyti profesijos kolegos daktaro Vinco Kudirkos paminklą. Spėjęs išgelbėti mus nuo gėdos per ištisą nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir likti be tautos atgimimo varpinės. Tai ne eilinė karikatūra, ne panieką ar pasigailėjimą kelianti modernistinė baidyklė, o tikrai monumentalus, keliantis pasididžiavimą Gedimino stulpų obeliskas — Lietuvos atgimimo varpinė ir Tautinės giesmės paminklas.

Ryškiausias dailės kūrinys ir bene vienintelis tokio lygio statinys per dvidešimt vėl laisvos Lietuvos metų. Aišku, asmeninėmis lėšomis, per ilgą vargą ir nepaisant visų politikų trukdymų. Paminklakalys Arūnas Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius, Vlado Palubinsko nuotrauka. Ant paminklo stiklo išrašyti Tautinės giesmės žodžiai.