Broliai Liuisas ir Jonas Rosales kartu su studijų bendrakursiais iš Paryžiaus kino operatoriumi Xavier Robino ir prodiusere Florence Borelly apsilankė Lietuvoje 1989 metais dar prieš atsiskyrimą nuo TSRS ir neformaliai pakalbino žmones gatvėse daugelyje vietų, iš surinktos medžiagos įamžino dokumentinį filmą „Žodžiai. Lietuva – 1989“ — liudijimą apie tuometinę tautos padėtį, pažiūras, ryžtą gyventi savarankiškai tautinėje valstybėje. Alvydo Statkaus ir Stasio Petkaus rūpesčiu filmas perduotas LRT mediatekon, jį pristatė Tomas Vaitelė 2024-03-11.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai — atvirutė „Aidininkas“ Naujuosius 2022 metus pasitinkant. Viso dydžio paveikslas yra 2480×3507 px 186 KiB.

1941.06.23 — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautos didvyriams pagerbti 1941 m. birželio 23 d. sukilimo aštuoniasdešimties metų sukakties proga (viso dydžio paveikslas yra 2010×3450 px 72 KiB).

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2021 m. paveikslas Vasario šešioliktosios sukakčiai. Viso dydžio 1920×1430 px raiška 268 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės sukaktuvinė atvirutė tautai. Viso dydžio JPEG paveikslas yra 3379×2562 px 387 KiB.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės 2020 m. kalėdinis atvirukas „Auseklis 3033“. Viso dydžio paveikslas yra 3725×2785 px 505 KiB.

„Baltų vienybės diena 2018“ — vitražo dailininkės Audronės Mickutės dovana tautai 1236 m. rugsėjo 22 d. Saulės pergalės garbei per rudens lygiadienį. Viso dydžio PNG paveikslas yra 3495×2490 px 209 KiB. Ugnies šviesybe, ugnies galybe, sujunkite mumis, stiprinkite mumis!

Baigiantis ryškiausiom rudens spalvom liepsnojančiam, žaižaruojančiam rugsėjui, Lietuvos kalvių kalvis Vytautas Jarutis iškeliavo amžinybėn – dabar jau iš ten jis stebės, kaip prižiūrime jo pastatytus kryžius, paminklus, ar jį prisimena muziejai, ir kaip dažnai savo lankytojams jie rodo jo dovanotus turtus, ar neužsiguli lobiai saugyklose. Iš Anapus jis džiaugsis, kad gražiai puošiamės. Iš Anapus jis saugos. Tvirta ir brangi, žaizdre užgrūdinta kalvių kalvio apsauga.

Kada, kaip seną drabužį, išaugom garbės žodį? Kaip jis dingo iš mūsų gyvenimų, nuo mūsų lūpų? Kaip nutolo kartu su vaikystės dienom, nubrozdintų kelių perštėjimu ir geriausio draugo išdaigom? Nebepasigendam. Kada paskutinį kartą sakei „garbės žodis“? Aš – seniai.

1920 metais Lenkijai aneksavus didelę Lietuvos dalį su sostine Vilniumi, daug žmonių pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Bet tėvynėje likę lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai. Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje. Tačiau mokyklos vadovėliuose ir žiniasklaidoje jis nutylimas. Lietuvos politikai ir istorikai nuolat nuolaidžiauja lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams vis tuo pačiu „kultūrinimo“ pamušalu, pritardami neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams. Mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie visos kartos pasiaukojamą kultūrinį darbą, apie vieningą lietuvių priešinimąsi nutautinimui. Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nesugeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos. Mokslo Lietuvos tėvo dr. Jono Basanavičiaus 165-ąsias metines pasitinkame be paminklo sostinėje didžiajam vilniečiui, o po metų jau ir Nepriklausomybės šimtmečio sukaktis. Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę pripažinti 1920 m. okupacijos ir ją sekusio genocido faktą bei atlyginti kraštotyros darbus tautos, mokslo ir teisingumo labui.

Mes, Justino Marcinkevičiaus bendražygiai, esame pasiryžę bet kuriuo metu pasakyti visus tuos svarbiausius Jo išmokytus žodžius, padaryti Jo įvardintus darbus ir niekada niekam neleisime menkinti Justino Marcinkevičiaus vardo ir Jo vaidmens istorinėje Lietuvos laisvės byloje.

Bestudijuodamas Kanadoje, Amerikoje, Italijoje aštuntajame dešimtmetyje dar nieko nebuvau girdėjęs apie Lėvino filosofiją. Tik 1981 metais Vokietijoje iš profesoriaus Gerdo Hefnerio pirmąkart sužinojau ir susidomėjęs ėmiau skaityti „Visuotinumą ir begalybę“, kitus Emanuelio Lėvino kūrinius. Patraukė Vakarų filosofams nebūdingas gilinimasis ne į save, savo jausmus ir poreikius, o moralinė atsakomybė ir dėmesys kitam žmogui, nagrinėjimą argumentuojant gausiais pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo. Grįžęs Kanadon, profesoriaus Čarlzo Teiloro dėka surašiau disertaciją Lėvino pasaulėvokos klausimu, apsigyniau savo tezę ir gavau mokslų daktaro master laipsnio vardą. Išplėtotos disertacijos ir asmeninių pokalbių su pačiu mąstytoju pagrindu Niujorke išleidau knygą „From the Other to the Totally Other“. O ypač nudžiugau, suradęs Lėvino dar jaunystėje parašytą ir „Vairo“ žurnale 1933 metais paskelbtą filosofinę apybraižą „Dvasiškumo supratimas prancūzų ir vokiečių kultūroje“. Išverčiau ją angliškai ir paskelbiau žurnale „Continental Philosophy Review“, įrodydamas Vakarų pasauliui, kad Emanuelis Lėvinas giliausiomis savo šaknimis buvo lietuvis filosofas, anksčiau negu jis tapo prancūzų filosofas.