Neturime pamiršti, kas mes esame. Lietuviams itin svarbu išlaikyti savo papročius, tautinę kultūrą ne tik dainoje, kalboje, bet ir visose srityse. Ne mažiau svarbią vietą užima tautos dailė. Tautodailė — viena iš dvasingesnių sričių mūsų kultūroje. Ne kartą teko dalyvauti mūsų tautodailės parodose užsienyje. Gausūs lankytojų būriai atidžiai apžiūrinėdavo mūsų parodą, išeidami sakydavo: ar suprantate, ką jūs turite?

Prof. Giedrius Kazimierėnas: siūlau keisti bendravimo su valdžia toną. Valdžia nėra ta publika, su kuria reikia kalbėti mandagiai, ypač pataikaujamai — nustokime būti savo tarnų tarnai, rinkimų įrankiai. Antra, reikia užblokuoti valdiškai finansuojamus koncertus, parodas — jie neverti nei mūsų pinigų, nei dėmesio. Tegul valdininkai patys naudoja tą antimeną, kurį remia. Antai Šiuolaikinio meno centre buvo britų dailės paroda — kubinis metras dramblio mėšlo. Štai tegul ir karo tas mėšlo gabalas Seime. Arba muilo likučiai, pavogti iš išvietės — tegul juos ir susidėlioja ant turėklų Seime. Jie mažina finansavimą Valdovų rūmams ir dairosi į Gugenheimą. Gal nebeapsimoka Valdovų rūmų statyti todėl, kad į juos jau sutelktas prokuratūros ir visuomenės dėmesys — jau neišplausi pinigų? Kas turi teisę siūlyti Gugenheimo muziejų, kai mes išgyvename tokį sunkmetį? Kaip galima nesijaudinti, juk tautai gresia didžiulės, milijardinės išlaidos!

Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.