Kol tautos milžinai didvyriškai grūmėsi grožio varžybose dėl Lietuvos prezidento sosto, spėjau įveikti tikrą žygdarbį — suklojau istorinės kalbotyros mokslo pamatus: sutvėriau WWW leidyklą kalbotyros talkai ir jau išleidau pirmąją kilmės žinyno „Lęgua“ dalį „Mokslinis metodas kalbotyroje“. Kilmės žodynų, lyginamosios kalbotyros, istorinės gramatikos ir kitų žinyno dalių ten dar tik metmenys, nors paieška būdingų žodžių užklausomis jau veikia: //az.on.lt/.

Mokslu vadiname patikrinamų, įrodomų, tomis pat sąlygomis neišvengiamai atkartojamų ir tikrovėje naudingai pritaikomų priklausomybių supratimą — tikslias ir neprieštaringas žinias apie numatomus gamtos reiškinius ir dėsningumus visuomenėje tarp priežastie ir pasekmės.

Mokslas yra ne empirinių duomenų aprašymas, o priklausomybės dėsningumų įrodymas. Paskelbiant viešai, atskleidžiant prielaidas, sąlygas ir patikrinamus duomenis. Mokslu vadiname tik prasmingus tikrovės uždavinių sprendimus, ribojantis žmogaus patirties srityse ir naudingai pritaikomus gyvenime.

Žmogaus protas neturi kitokių klaidos atpažinimo būdų, kaip tik pastebėdamas prieštaravimus. Ir visa tiesa žmogui nesuvokiama tiesiogiai, tik pasitikint teiginiais, kurių klaidingumo nesimato. Klaidos mokslo tyrimuose neišvengiamos — klaidos nėra nemokslas, kol nepastebėtos. Nemokslas yra nesitaisyti, pastebėjus klaidą (arba kitam parodžius prieštaravimą). Kol teiginys be klaidų, negalima jo atmesti, nepaisyti, negalima neigti — galima tik toliau tikrinti, ieškant prieštaravimų. O pastebėjus prieštaravimą, paneigtas teiginys turi būti taisomas, valomas, tikslinamas arba visai atsiimamas.

Tikėjimas yra pasikliovimas prielaida, kad gamtos dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės nei valios, kad tiesa yra viena. Dievas (sutvėrėjas, kūrėjas, viešpatis, absoliutas, logas) — tai objektyvus dėsningumas, visuotinė pasaulio tvarka, gamtos išmintis, beasmenis kosminis protas. Lietuvių tikėjimas (iki krikšto) buvo gamtamokslė pasaulėžiūra. Dievą lietuviams rodo ne antgamtiški pasireiškimai, o gamtos dėsniai. Ir stebuklų darymas lietuviams reiškia kūrybą: turto (gėrio, darnos, grožio) sukūrimą iš nieko — iš tos pat jau esamos medžiagos, tik pertvarkius ją protingai savo darbu ir išmanymu. Pagal gamtos dėsnius — pagal Sutvėrėjo planą.

Žmogaus protas nepajėgus pažinti absoliučios tiesos, suvokti visos tikrovės tiesiogiai, o tik ruožais „jeigu — tai“, todėl visi jo teiginiai yra sąlyginiai, pradėti prielaidomis. Prielaidos aprašo sąlygas (aplinkybes), kuriomis teiginys galioja. Bet koks teiginys žmogaus protu yra įrodomas tik su prielaida — „tai“ galioja tik su „jeigu“. Teiginių suabsoliutinimo klaida būdingai pasireiškia, pamirštant arba slepiant prielaidas — įplakant prielaidą į pačią išvadą ir taip verčiant įrodymą besąlygišku (absoliučiu). Tačiau aiškiai ir iš anksto skelbti savo priimtas prielaidas yra būtina, jokia ne gėda. Priešingai — gėda slėpti savo prielaidas, apsimetinėjant, kad pavyko ką nors įrodyti absoliučiai, tiesiogiai vien iš duomenų.

Esminės ydos, neišsprendžiamos klaidos dažniausiai kyla jau pradinėse sąvokose: suteikiant žodžiams nepatikrintas, netikslias, neaiškias, keliaprasmes, prieštaringas sampratas — laikant jas savaime aiškiomis. Žmogus ne Dievas, negali pažinti visos tiesos. Juolab suvokti jos tiesiogiai. Nujausti gali, bet negali būti tikras išvados teisingumu. Būtent tai yra demokratinės politikos ir dabartinės mūsų santvarkos teorinis pamatas. Šio klystkelio pradžia, kvailos santvarkos sąlyga, gėdingos gyvensenos priežastis yra mūsų samprotavimo yda: objektyvios ir absoliučios tiesos suplakimas į vieną sąvoką.

Šiais laikais mokslu vis dažniau vadinamas ne vien tyrinėjimas ir samprotavimas, ieškant objektyvių priklausomybių ir gamtos dėsnių, bet taip pat švietimas ir ugdymas, perteikiant įsiminti jau žinomas žinias.

Tyrėjui atradus dar nepastebėtą dėsningumą, priėjus išvados, prieštaraujančios politinei doktrinai, vietoj dalykinio svarstymo tokį tyrėją lengviau apšaukti „pseudomokslininku“. Todėl prieš ką nors skelbdamas neatitinkamo priimtai koncepcijai, privalai pats kruopščiai pasitikrinti, ypač ar nėra mokslinės metodikos taikymo klaidų. O jeigu esminių mokslinio požiūrio ydų nėra, tai dera atsigręžus sumaniai patikrinti tokių etikečių klijuotojų argumentus — ar jie patys neatstovauja „pseudomokslo“ užsakovams.

Kai po pradinio skaitymo, rašymo, skaičiavimo pratybų mokykloje pradėjome mokytis algebros, chemijos, fizikos, geometrijos formulių, visi nustebome, kad iš mūsų reikalaujama įrodinėti teoremas — kam įrodinėti tai, kas jau įrodyta, kas visuotinai žinoma? Kodėl neužtenka žinoti, įsiminti? Išdrįsau paklausti paties matematikos mokytojo: kodėl aksiomos tik paminėtos, jų įrodyti negalima, nebūtina nė „iškalti“, o įrodinėti privalome Pitagoro teoremą ir kitus seniai įrodytus dalykus. Argi to gyvenime prireiks?

Česlovo Gedgaudo fondo steigėjas Leopoldas Krušinskas menotyrininkei žurnalistei Ingai Berulienei apie svarbias žinias lietuvių tautosakoje — 2010-05-21 16:03-16:30 per „Lietuvos radiją“, laidai „Gyvoji istorija“. Deja, garso kokybė visai prasta, jau pačio pokalbio įrašymo metu.