Dabartinėje Vidurio Rusijoje vietiniai lietuviai pirmajame tūkstantmetyje gyveno turtingai, laisvų ūkininkų valsčiais laikėsi ilgai ir atkakliai, Volgos ir Okos tarpupyje iki XV amžiaus nepripažino su krikščionybe brukamos feodalinės vergovės. Atmintis apie litvinus, galinius, galius, galindus, galietius (Голѧдь), apie Lietuvą (Литва) Pamaskvėje buvo gyva dar ir XIX amžiuje. Daugelis iš metraščiuose aprašytų XIII amžiaus Litvos antpuolių buvo ne iš tolimo Pabaltijo, o vietinių lietuvių nepriklausomybės kovos.

1920 metais Lenkijai aneksavus didelę Lietuvos dalį su sostine Vilniumi, daug žmonių pasitraukė į nepriklausomą Lietuvą. Bet tėvynėje likę lietuviai okupacijos laikotarpiu telkėsi, aukojosi gindami ir gaivindami lietuvybę, saugodami Vilnių Lietuvai. Tai buvo kultūrinė, šviečiamoji kova. O bausmės už ją buvo žiaurios: kankinimai, žudymai, kratos, plėšimai, kalinimai, trėmimai. Vilniaus krašto lietuvių kultūrinė veikla — neeilinis reiškinys Lietuvos istorijoje. Tačiau mokyklos vadovėliuose ir žiniasklaidoje jis nutylimas. Lietuvos politikai ir istorikai nuolat nuolaidžiauja lenkiškosios pusės tendencingiems teiginiams vis tuo pačiu „kultūrinimo“ pamušalu, pritardami neteisiems reikalavimams ir melagingiems įrodinėjimams. Mūsų valstybės tarnybų darbuotojai dažnai nė negirdėję apie visos kartos pasiaukojamą kultūrinį darbą, apie vieningą lietuvių priešinimąsi nutautinimui. Dauguma Lietuvos žmonių nėra gavę vadovėlinių žinių, nesugeba argumentuotai paaiškinti Lenkijos politikos. Mokslo Lietuvos tėvo dr. Jono Basanavičiaus 165-ąsias metines pasitinkame be paminklo sostinėje didžiajam vilniečiui, o po metų jau ir Nepriklausomybės šimtmečio sukaktis. Sambūris „Patirtis“ ragina Vyriausybę pripažinti 1920 m. okupacijos ir ją sekusio genocido faktą bei atlyginti kraštotyros darbus tautos, mokslo ir teisingumo labui.

Donatas Januta: tiesa, kad vokiečiai Pirčiupių kaimą ir jo gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupių kaimas buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų partizanų. Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susidoroti su Pirčiupių gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupių kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime dalyvavo žydų partizanų būriai „Keršytojas“ ir „Už pergalę“. Naudodami vokiečius kaip savo įrankius, raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą — susidorojo su Pirčiupų kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupų kaimo žiaurų sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos. Prie „Pirčiupio motinos“ paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje. Už Pirčiupių tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai partizanai – banditai.

Vladas Palubinskas: Artėja metas, kai skirtingų tautų žmonės tarpusavy susišnekės kiekvienas sava kalba — internetu, išaugus ryšio pralaidumui ir sparčiai tobulėjant balso atpažinimo, jo sintezės ir sakinių automatinio vertimo programoms. Tačiau tarp jų nebus lietuvių kalbos — Europos sąjungos tam skirtus 39,5 milijonus litų Lietuvos vyriausybė perkėlė kitiems reikalams.

106-aisiais mūsų eros metais Roma nukariavo ir sunaikino dakų valstybę. Senuose raštuose ji buvo suprantama kaip bendresnės didžiulės, bet nesuvienytos valstybės nuo jūrų iki jūrų dalis. Po karo buvusių vietinių gyventojų nebeliko: vieni žuvo, kiti išsikraustė šiauriau, pusę milijono romėnai išvežė į vergiją, o jų vieton atkėlė ir apgyvendino kolonistus. Senbuviai kalbėjo baltiškai, o naujakurių lotyniška kalba ilgainiui virto dabartine rumuniška.

2009 spalio 14 Žinių radijo laida „Raktas“ primena Prūsijos etnocidą 1944 spalio 16, kai lietuvninkai pagal demokratinių šalių susitarimą buvo Raudonosios armijos „išvalyti“: sušaudyti, sutraiškyti tankais, nuskandinti jūroje. Mažosios Lietuvos nebeliko. Tokio nuožmaus, nežmoniško visų vietinių gyventojų nušlavimo pavyzdžių nesenais laikais nėra, artimiausias — senųjų Anatolijos tautų (armėnų, graikų, trakų) iškraustymas iš dabartinės Turkijos pagal taikos sutartį su Antante (maždaug būsimąja Europos sąjunga) Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje. Bet ten žudė tik besipriešinančius išsinešdinti, o čia išnaikino visus.

Vydas Astas: Mūsų žmonės, ypač valdžia, supratimą apie Rytų Lietuvą grindžia momentiniais statistiniais duomenimis. Tai klaidina… Šis kraštas gali integruotis į Lietuvą, bet gali ir išslysti iš jos tautiškai, kultūriškai, galiausiai valstybiškai… Lietuvos lenkų rinkimų akcija – agresyvus šovinistinis blokas – nuo 1993 m. yra beveik vienvaldė Vilniaus ir Šalčininkų rajonų šeimininkė… Savivalda ar autonomija? XXI amžiuje be mokyklos? Ką daryti?