‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Garso įrašai » Santvarka » Teisėsauga » 189 nr.
Vaidas Jauniškis apie krizę ir bulvarą kaip valstybės propagandą.
, 2009-12-12.

Kančios (stebuklo) belaukiant

Pastaruosius metus žymime jubiliejais – 1000 metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo, 20 metų nuo Berlyno sienos griūties, pernykščiai 20 Sąjūdžio, ateinantys 20 naujosios valstybės metų. Apžvelgiame, minime, apgailestaujame, keikiamės. Džiugesio nedaug, daugiau naudos. Juk švenčių bendras vardiklis – trumpalaikiai saliutai ir nepabaigiamos statybos ta pačia proga. Bet tarp tų gražių nulių iškyla dygus klausimas: ar per tuos visus metus kur nors iš esmės pajudėjome – ne geografijos prasme?

Toks klausimas pastaraisiais mėnesiais tampa nebe retorinis, nes atsakymai į jį – pernelyg konkretūs. Kai pažiūri į bendrą lietuviškos valstybės peizažą, atrodo, kad Berlyno sienos griūties aidai iki mūsų neatsirito. Jei su Sąjūdžiu mes – bent kuriam laikui – susigrąžinome save, savo išdidžią laikyseną, su nuversta siena mes iš tiesų turėjome atrasti – susigrąžinti Europą. Tik kasdienybės kraštovaizdis, nors ir puošiamas garsių užsienio kompanijų vardų ir atvirų sienų, mums siūlo kitokį vaizdą, kuris Europai tolimas. Rytams – arčiau.

Šiandien, įsėdę į mikroautobusiuką Europos kultūros sostinėje, esančioje lyg ir nepriklausomoje valstybėje, mes beveik visada būsime pasveikinti „Russkoje radio“; tas pat laukia taksi ar tarpmiestiniuose autobusuose – tarsi su bilietu, kaip su sovietiniais talonais, privalomai pirktum ir muziką. Į scenas vis uoliau veržiasi Rusijos estrada. Jei įsijungtum lietuviškus televizijų kanalus, kasdien geriausiu laiku aptiktum aibes pramogų ir prasto humoro, – tokių analogų lyg ir nematai kitų šalių eteryje, bet pakanka persijungti rusišką kanalą ir atpažįsti formatą. Neturiu nieko prieš tautą, turiu viską prieš tą sistemą, kuri demonstruoja aiškią poziciją: kuo blogiau šalyje, tuo daugiau liaudžiai reikia duoti humoro ir prastų koncertų. Kad tik žmonės nemąstytų apie tai, kas iš tiesų dedasi už jų namo sienų.

Prancūzai dokumentiniame filme „Putino sistema“ pateikė analogišką situaciją: lyg nereikšminga detalė – linksmybės prabangiuose Maskvos klubuose, ir komentatorius vienu pasažu diagnozuoja: taip jaunimas moka už laisvę, šios linksmybės yra jos kaina. Laisvė ir atsakomybė yra užgeriama, užmėtoma arbatpinigiais, užliūliuojama prabangos. Pirmoji asociacija – Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji – Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą.

Bet ar masinei kultūrai aukštesnioji negalėtų tapti atsvara? Muzika labiau tiktų abstraktaus mąstymo sferai. O kadaise buvęs „tautos vedliu“ teatras, ilgą laiką ieškojęs vietos, susirado ją, nusprendęs, kad pinigai svarbiau už misiją. Lūžis įvyko prieš keletą metų, kai scena pradėjo vytis televiziją – tomis pat komedijomis, į kurias bilietai šiandien jau dingsta akimirksniu. Statyti aktualijas atrodo nebesvarbu ar net žema. O ir ką aktualaus galima būtų dabar pasakyti meno kalba? Paradoksas, bet man kaip vienas tinkamiausių kūrinių atrodo vėl prisiminti „Skrydį virš gegutės lizdo“. Sakytum, keista, nes prieš 30 metų, žiūrėdami Milošo Formano filmą, mes labai jautriai perskaitėme psichiatrinės ligoninės metaforą. Anuomet – kaip sovietinės santvarkos modelį. Deja, dabar ją galime skaityti kaip šios, mūsiškės. Seselė Reičed visiškai tiks valdžios vaidmeniui ne vien dėl posto – valdžia šiame filme pirmiausia pasireiškia panieka kitiems ir nuolatiniu jų žeminimu, tarpais itin rafinuotu. Mūsiškė „reičed“ subtilumo neturi, bet pažeminimus mes juntame kasdien per kiekvieną žinių laidą. Ta seselė mūsų paprašo solidarizuotis ir atima keliolika litų nuo menkiausios pensijos, tačiau ir pati atsisako sąvaržėlių, – pasilikdama tik „lexusus“ ir BMW. Ji, laikyta moraliniu autoritetu, net užjaučia mus: taip, sprendimas amoralus, bet pakentėkite. Ir neprotestuokite. T. y. ji nenori, kad mes stotume būtinosios ginties pozicijon. Tam ji nusipirko vandens patranką. Be reikalo – mes nestosime. Nes per tuos keletą dešimtmečių valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis.

Kaip virstama daržovėmis? Gali teigti – ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą – nes masinė kultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Propaganda yra bjauri smegenų plovimo mašina. Ir kai ji nuolatos stumia iš visų akipločio viduriniąją klasę, ši pati supranta, kad šioje sistemoje jau nėra reikalinga, vadinasi, jos pačios kaip ir nėra. Bet maža to: propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau: jei ten prodiuseris paleis į kino teatrus siaubo filmą, jis neišleis tuoj pat dar vieno „siaubiako“ – nekonkuruos gi pats su savimi, ir rodys kito, lengvesnio žanro kūrinį. Mūsų sistemos prodiuseriai kuria tokį pat tandemą, tik sutelkia viską į vieną dieną: jei nuo ryto per įvairias žinias mes siurbiame gyvenimišką siaubą, varantį į neviltį, vakare mūsų lauks pramoga – televizijoje, teatre, koncertų salėse. Taip mes savanoriškai užsidarome į narvelį su leidžiama elektros srove, kad reaguotume primityviausiais metodais: pavargę nuo krizės ir jos baimės norėsime tuoj pat „išgyti“ ir užsimiršti linksmybėse. Abiem atvejais atjungiamas mąstymas, ir bet koks protestas tampa juokingas, nes tik juokdariai kyla prieš sistemą. Tuo šiandienis maištautojas Makmerfis skiriasi nuo formaniškojo, kai protestuoti buvo didvyriška. Šiandien – tarsi apgailėtina, bet iš tiesų – baugu išeiti iš kompiuterio ar virtuvės erdvės į viešumą.

Josifas Brodskis sakė, kad „visuomenė moka už abejingumą kultūrai, ir pirmiausia moka savo pilietinėmis laisvėmis“. Šįmet už kultūrą politikų dėka mes užmokėjome su kaupu. Politikai daug nuveikė, kad visuomenė nesidomėtų kultūra. Kultūros sąvoką jie gudriai pakeitė žodžiais, keliančiais baimę. Nuo pat metų pradžios mums imta kalti į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Kultūros žmonės buvo kiršinami ir kone visi verčiami vagimis ir nusikaltėliais – taip buvo išmušami visuomenės moralės pamatai, kad ji prarastų tikėjimą autoritetais. Pagaliau atėjo farmacinio gripo eilė, nuo kurio lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Ir net jei visi šie dalykai kelia rūpestį, eteryje ir spaudoje jie buvo taip sutirštinti, kad visais atvejais mes turėjome bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudojo, didindama mokesčius ir proporcingai mažindama viltis. Priešingai kitų šalių valdžioms, kurios net vengia žodžio „krizė“ ir mąsto, kaip su sunkumais susidoroti – o todėl kalbasi su žmonėmis, – mūsų seselė Reičed trenkė durimis ir išėjo: maištaukite, bet tik toliau nuo mano kabineto. O kadangi žodžio laisvė yra įtraukta į sistemos modelį kaip būtinas garo nuleidimas – tad ji tapo beprasmių ir nieko nekeičiančių keiksmų laisve – mūsų didžiausias protestas jau įvyko: matydami, kad neįmanoma bendrauti su savo išrinktaisiais, šįmet, o ne prieš dešimtmetį ar dar anksčiau, daugiausia mūsų pakeitė savo geografiją ir išvyko individualiai atrasti civilizacijos ir kultūros.

Skirtingai nuo mūsų scenos net keletas garsių Europos teatrų pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių prisiminė antikos pjeses – ir būtent Atridų ciklą apie nenutrūkstamą šeimos kerštą. Lyg norėdami priminti Europos civilizacijos pradžią ir jos etinius pamatus. Mes patys regėjome vokiečių kruviną „Orestėją“, kur choras nepabaigdamas kartoja žmogiškojo pažinimo seką: „Veikti – kentėti – suprasti.“ T. y. pasielgus pražūtingai ateina kančia, o per ją – supratimas.

Lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „(A)Polonia“ primena dar vieną tragedijos aspektą: karo vadui Agamemnónui buvo perduota deivės žinia: tik tuomet laivams papūs palankus vėjas, kai paaukosi savo dukrą Ifigeniją. Agamemnonas ilgai nesvarstęs pasiryžo aukai. Deus ex machina, štai ko mes laukiame nenorėdami nuspręsti patys, lyg nurodo Warlikowskis: įsakymo, įstatymo, Dievo įsikišimo. Per karą mes žudome nemąstydami, nes mus įgalioja ir saugo įsakymas. Visi mūsų veiksmai yra niekas, kol nėra įstatymo. Kaskart vis nauji įstatymai apgina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas mums tampa dievu. Jis, kaip kažkoks baigtinis ir nekeičiamas dydis, mums tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo – nuo mąstymo ir atsakomybės.

Tik visa tai ataidi. Klitemnestra nužudo savo vyrą Agamemnoną, pakyla keršto deivės erinijos. Ir taip per Europos civilizacijos amžius. Nes mokytis nenorime. Kartojame, ką parašė Aischilas: „Per patirtį kančių Teisybė verčia žmones/ Įgyti protą. Kai nelaimė atsitiks, Tada žinosi.“ Bet mes atmokome skaityti. Suprasti. Kentėti. Veikti.

Vaidas Jauniškis
2009-12-12 „Lietuvos radijo“ „Kultūros savaitė“

Vaidas Jauniškis
Santrauka:

Vaidas Jauniškis: Gausybė demokratinių įstatymų gina vienus šalies piliečius nuo kitų. Įstatymas pakeičia dievą, tampa išsigelbėjimu. Ne nuo gyvenimo — nuo mąstymo ir atsakomybės. Laisvė ir atsakomybė užgeriama, užliūliuojama cigoniška skurdo prabanga. Bulvarinės linksmybės yra laisvės kaina. Pirmoji asociacija — Romos imperijos metastazės. Poetai, linksminantys senatorius jų orgijose. Antroji — Veimaro respublika su infliacija ir kabaretais. Abi savo linksmybėmis šventė pabaigą. Mene reikšti aktualijas atrodo nebesvarbu ir net žema. O tinkamiausiai dabartinės santvarkos modelį išreikštų Milošo Formano psichiatrinės ligoninės metafora filme „Skrydis virš gegutės lizdo“. Per dvidešimt metų valdžia tapo svetima kaip ir tada, sovietmečiu, o piliečiai pavirto psichiatrinės ligoninės daržovėmis. Kaip virstama daržovėmis? Ilgą laiką rodyk kuo kvailesnes programas, matuok jas abejotinais TV metrais ir reitingais, sek pasakas apie tau nepasiekiamą gyvenimo stilių, ir žiūrovas praras vertinimo stuburą — nes masinė antikultūra naikina kriterijus, juos paversdama masiškumo matais. Smegenų plovimo propaganda viską režisuoja kaip Holivude, tik dar tobuliau. Ištisus metus kalama į galvą baugi pasaka apie krizę ir kaip nuo jos neįmanoma apsisaugoti. Ją papildo farmacinio gripo pandemija, nuo kurios lygiai taip pat neįmanoma apsisaugoti. Visais atvejais mes turime bijoti ir suteikti valdžiai bet kokių veiksmų laisvę, o ši ja pasinaudoja, toliau didindama mokesčius.

Teiginys:
Smegenų plovimo propagandos pažeminimus juntame kasdien, per kiekvieną žinių laidą.
Sritis:
Santvarka: Teisėsauga.
Raktažodžiai:
, , .
Asmenvardžiai:
Vaidas Jauniškis, Aischilas, Josifas Brodskis, Milošas Formanas.
Vietovardžiai:
Berlynas, Europa. Roma, Rusija, Veimaras.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Sąjūdis.
Šaltinis:
http://www.lrt.lt/archyvas/?record=87959_1261053106
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Įrašą įdėjo:
, 2009-12-12.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?