Pamario tautovardžiai

(Этимология демонимов Балтийского Приморья)

Įvadas. Senovėje susisiekimas vykdavo vandens keliais: jūromis, mariomis, ežerais ir (dažniausiai, kone kasdien) upėmis. Gyvenvietės taip pat įsikurdavo upių, ežerų ir kitose pakrantėse — upės senovėje būdavo panašiai kaip dabar gatvės. Vandenys ne skyrė (kaip šiais laikais), o jungė žmones į bendruomenes: kaimynyste, reikalais, pažintimis, galop santuokomis ir giminyste. Ribodavo bendruomenes ne vandenys, o atvirkščiai — vandentakos takoskyros. Tautų tada nebuvo daugybė: iki krikščionybės visa Europa (išskyrus kai kuriuos pakraščius) dar kalbėjo viena kalba šiauriau Romos imperijos. Todėl tautovardžio prireikdavo visai retai kada, žmonių bendruomenės būdavo skirstomos pagal tas vandentakos sritis, jų kilmės paupius. Ypač susitikus laivams jūroje, jūreiviai būdavo atpažįstami ir vadinami pagal uostus — išvykimo iš jų tėviškės upių žiotis jūron.

Senoviniuose žemėlapiuose šiuos demonimus geografai ir istorikai paprastai vadindavo lotynišku žodžiu ‹gentes›, graikišku ‹έθνη› — kurie dabar dažniausiai verčiami tautovardžiais, kalbotyroje etnonimais. Nors tos ‹gentes› tereikšdavę vietinių bendruomenių pavadinimus — demonimus. Vėliau, ypač po Kryžiaus žygių, užkariavimų, krikšto, pakeitus santvarką, administracinę priklausomybę, net valstybinį pavaldumą, dėl to pakeitus ir viešąją kalbą, kai kurie demonimai iš tikrųjų ilgainiui virto etnonimais, bet dauguma jų ligšiol nepagrįstai laikomi tautovardžiais.

Šia apžvalga pamėginsime patikrinti tą pagrįstumą, suvokti žodžių darybos taisykles, išnarplioti kilmės etimologiją, vardų suteikimo onomastiką, perprasti svarbesnių Baltijos Pamario demonimų reikšmes, atsekti tolimesnę jų fonetinę, morfologinę ir semantinę raidą.

Aistės (Įstios, Įstulės, Vistulės, Veislos, Vislos) ir visų jos intakių vandentakos sritis.

1. Aisčiai — Vyslos baseino gyventojai. Ši upė lietuviškai vadinta Aistė, Aistià, Įstia, Įstulė, graikiškai rašyta Αιστουια, Ουιστουλα, lotyniškai Istula, Instula, vėliau Vistula, Vistla, germaniškai Iſtel, Wießel, vokiškai Weichsel, dabar lenkiškai Wisła, rusiškai irgi Висла. Aisčiais vadinti ir jūreiviai iš Karaliaučiaus įlankos (Vistula lagoon, Frisches Haff, Zalew Wiśłany, Aistmarės).

Tokios įvairovės priežastis — nosinės tarties (nasalinės fonetikos) išnykimas, aprašytas kalbų raidos žinyno „Ljęgzů“ istorinės gramatikos 23 skyriuje „Niaura“. Buvusį niaurojimą liudija du vienalaikiai to paties vardo priešdėliai lotyniškuose raštuose: ISTULA ir INSTULA. Čia -⁠ula, -ulė yra malonybinė priesaga, o V- vėlesnių žodžių pradžioje — aproksimantas, toks priedėlis balsiu ir ypač dvibalsiu prasidedantiems žodžiams ištarti patogiau, kaip antai uodas → vuodas; uoga → vuoga; nuėjau → nuvejau; uot, ot → vat, вот; око → вока, вочы; ось → вось; осем → восемь; улей → вулей; улица → вулиця ir t. t.

Bendrinis žodis (apeliatyvas) įstia, įsčia, ysčios šaknimi -st- kilęs iš veiksmažodžio stumti ir pradine reikšme reiškia urvą iki (ir iš) gimdos. Žodis buvo gana plačiai taikytas vadinti upėms, ypač žemupiams — net Dunojaus žemupys dažnai vadintas Įstru. Dabartinėje Lietuvoje yra upės Įstia, Įstra, Aistia, Aiseta, ežerai Aisetas, Aisetai, Vištytis. Bendrakilmiai žodžiai ir veisti, veislė, vystyti, vystyklai, vislumas, uostas, slaviški ujście, устье, уст, устно — daug jų, senas ir storas kilmės kelmas.

Germanams Įstia nuo karpuotų Karpatų kalnų iki Baltijos jūros buvo riba, už kurios pasaulio Rytai. Po krikšto ir denazalizacijos nosinis priešdėlis į- virto įvairiais dvibalsiais ir vienbalsiais [y, e, eı, aı, au, uo, o, u]. Taip radosi germaniški žodžiai East, Est, Øst, Öster, Austur, Oost, Ost, Osten, reiškiantys Rytus, Ostsee (Baltijos jūra), Eastland, Estonia ir t. t. Tačiau Antikos graikams ir romėnams (Pomponius Mela, Gaius Plinius Secundus, Publius Cornelius Tacitus, Κλαυδιος Πτολεμαιος, Ammianus Marcellinus, Ιορδανης) Aistia nebuvo rytinė, ir Rytai lotyniškai vadinti Oriens — vadinasi, ir Æstiæ, Aestii, Aestri, Aestiorum pars, Aestiorum gentes negalėjo kilti iš Rytų, o reiškė žmones iš Aistios paupių baseino ir iš jos žiočių, raguvos ir patvankos marių, kurios ligšiol lietuvių vadinamos vardu Aismarės, Aistmarės (Aistės marios).

Yra ir asmenvardžių Aistis, Aistė, Austėja, Остей, kitų. Jų kilmę iš tėviškės Įstios paupiuose ryškiai liudija karališki vardai Steponas, Stepanus, Stefanus, Stefania, Stefan, Štefan, Štěpán, Szczepan, Steffen, Steff, Stephen, Степан, Стипан, Стефан, Чефо, ypač aiškiai Стеван, angliški Steven, Steve, ispaniški Estevan, Esteban ir vengriški Estefán, Istefán, István (Ištvan). Vardas paplitęs nuo pirmojo krikščionių kankinio Šv. Stepono (Στεφανος). Priebalsių V→B→P→Ph→F prastėjimo raida rodo pradinį baseino pavadinimą buvus *Įstuo, vėliau virtusiu Įstuva, Įstva, Ystva, Esteva — kaip ir *Deinuo → Dainava, *Siauduo → Sūduva, *Skaluo → Skalva, Skaluva su buvusia aibiskaitine galūne -uo (-ua, -va). Priesaga -onis (-on, -an, -en) reiškia palikuonį, o priesaga -v- (-va, -eva, -ava, -ova) — vietovę. Vadinasi, vengriškas Ištvanas ir ispaniškas Estevanis išsaugoję priešdėlį ir abi priesagi, aiškiai rodo Švento Stepono (Στεφανος) kilmę iš protėvio tėviškės, vadintos Įstva, Esteva.

2. Bartai (langobardai ir kiti bardai) — Bartos upės baseino, t. y. Bartuvos žmonės. Su išsiliejimo mariomis ir Baltijos jūros uostu upės žiotyse. Uostamiestis dabar vadinamas Liepoja (latviškai Liepāja) — nevykusiu atgaliniu vertalu iš buvusios Luobuvos (germaniškai Libau, Libaw). Bartų išeiviai langobardai (dabar vadinami lombardais) VI amžiuje užvaldę Apeninų pusiasalį, vėliau jų palikuonys ten įsteigę Italijos karalystę.

Bartų kilmės bendrinės reikšmės žodžių (apeliatyvų) ne vienas: bortas, barda, barta, seniau galėjo būti ir baltia, valdia, valtia. Daug antroponimų, smulkių oikonimų, potamonimų, limnonimų. Bartos upėvardžio kilmė patikimai dar neatsekta ir neįrodyta, reiktų tyrinėti. Kol kas įtikimiausia savaiminė tekėjimo pobūdžio etimologija iš veiksmažodžių barti, burti, burtyti ir bortuoti, būdvardžių balta, balota. Bet reiktų dar patikrinti galimą kilmę iš ūkinio upės pritaikymo (bortuoti — tvirtinti krantus, užtvankas, ręsti valtis) arba net iš visos Baltijos jūros — ar kartais bartais nebuvę vadinti laivų statybininkai, gal apskritai Baltijos jūreiviai (Baltija anksčiau vadinta Baltià, senovėje galėjusi būti ir *Valdia, *Valtia).

Kuoriuo — Nemuno vandentakos sritis

3. Kuršiai (kuoriškiai, kuorionys, kuoriai, kurėnai, kruonys, kruonionys, kuronys, Kuren, Cori, Curonians) — jūreiviai iš Kuršių marių ir Nemuno vandentakos gyventojai nemunaičiai (nemunaiciai, nemaniūnai, namajūnai).

Kuorionys (korionys – kuronys – koriai) geografijos vadovėlyje 1839 m. 101 psl.

Antikos pasaulyje upė buvo žinoma lotynišku vardu Cronius, graikišku Κρονος, vėliau germanų vadinta Memel, rečiau Nimmel, Nemel. Bet Nemuno išsiliejimo marios ir Viduramžiais rašytos lotyniškai CVRONIVS LACVS, CVRONENSIS LACVS, germaniškai Curis haff, Curiʃsh haff, vėliau vokiškai Kurisches Haff, kaip ir Kurische Nehrung, Kurland, Courland. Vardų tapatumas kartais aiškiai nurodytas senoviniuose žemlapiuose: „upė Nemenis arba Chronas“ (Nemen & Chronos fl.), „Niemenis, kartais Chrononių upė“ (Niemen olim Chronon fl.), „upė Niemenis, kitaip Chrononių upė“ (Niemen fl etiam Chronon flu), „Chrononis, dabar upė Niemenis“ (Chronon nunc Niemen fluv.) ir pan. Antikos laikais ne tik Nemuno išsiliejimo marios, bet ir jo ištakos šaltinis — buvęs poledyninis (dabar nusekęs ir išdžiūvęs) ežeras — žemlapiuose taip pat vadintas Crono lago, Cronius lago, Chronos lacus, Chrones lacus, nors kai kuriuose vėlyvuose žemlapiuose jau Fons Nemenis (Nemenio šaltinis).

Chronos lacus, Nemen & Chronos fl. 1555 m. žemėlapyje.

*Kuoriuo — ikikrikščioniškas žodis, reiškęs gamtamosklės tikybos mūsų tautos iškilmes, ugniagarbių protėvių apeigą: giedojimą, sustojus aplink arba apeinant ratu (rituoliu, ritualu) degantį kuorą. Krikščionybė panaikino pagonišką žodį *kuoriuo, o kuorą pakeitė menkinamuoju laužu (lauženų lūšnynu, šiukšlių sąvartynu). Tačiau pritaikė savo eucharistijos žodžiams χαιρω, χαρις (pagarba, padėka, šlovinimas ir Dievo malonė); caritas, karitas, charitas, charity (labdara); χωρος, храм, chrám (iškilmių menė, šventovė); χορος, chorus, coro, chór, hor, cór, kór, kor, kör, koor, choir, choras, choralas; chord, acorde, accordo, accord, ackord, аккорд (akordas, sąskambis); похороны (šermenys); couronne, crown, kroon, krone, coroa, corona, koruna, korona, корона, круна, karūna; kuruoti, kuratorius, kurija, daug kitų. Kilęs iš veiksmažodžio kurti (įžiebti, uždegti, sukurti, sumanyti, sutverti), kūrenti, курить (rūkyti), гореть (degti), iš kurio ir kuras, горючее (degalai), žieiria, žarija, žara – заря, жарить (kepinti), жарко (karšta), пожар (gaisras), garas, горе (kančia), кара (atpildas), карать (keršyti), koronė, хоронить (laidoti sudeginant) ir t. t.

Aibiskaitine galūne -uo (-ua, -va) lietuvių kalba vadinta ne pati upė, o jos vandentakos sritis, per kurią prateka Nemunas su visomis savo intakėmis ir šaltiniais. Ir to krašto gyventojai. Paskutiniai savarankiški ūkininkai, be mokesčių, be tarnų ir be ponų nuosavais sodžiais taikiai ir turtingai, darniai su gamta savose tėviškėse šeimininkavę dvarininkai (vytingai), gamtamokslės tikybos ir garbės žodžio kultūriniai žmones po kauniaus vėliava (pagonys, язычники). Kurių ryškiausias įprotis buvo susigiedojimas kasdien, o per šventes — apie liepsnojantį iškilmių kuorą arba bent gintra smilkstantį aukurą. Savo šventovėse jie neleisdavo užgęsti rusenančiam židiniui — kultūrinio žmogaus didžiojo išradimo, neišsenkamos galios šaltinio, nemedžiaginio lauko įrodymo, šventos dvasios, kūrybinio žaizdro ir teisėtos koronės įvaizdžiui. Šio papročio atspindys dar išlikęs šiuolaikiniuose paminkluose nežinomam kariui su degančia amžinąja ugnimi.

Iš šalies toks paprotys ryškiausiai būdavo matomas žaižaruojančių kuorų pavidalu pamariuose ir ant piliakalnių. Kuriems buvo pritaikyti statūs krantai, aukšti kalnai upių santakose, paežerių raguose ir užutėkiuose. Tokie švyturiai kaip gairės upeiviams ir jūreiviams gali būti ir žodžių kursas, rakursas, kurjeris, kreiseris, reisas kilmės priežastis.

4. Neringa (Nerige, Nerung, Nehrung) — neringai, nerininkai. T. y. Nerijos gyventojai. Netaisyklingą dabartinę Neringos galūnę ir žodžio vartoseną vietovardžio, netgi miesto reikšme aiškiai rodo priesaga -inink- (-ing, -eng, -ang, -ong, -ung), reiškianti ne vietovę, o žmonių užsiėmimą, padėtį visuomenėje: bitininkas, dailininkas, girininkas, jūrininkas, karininkas, muitininkas, pirmininkas, ryšininkas, vairininkas, vaistininkas. Šių priesagų įvairovė radosi nutautėjimo ir denazalizacijos metu, nykstant nosinei tarčiai (niaurojimui), iš buvusios bendros dvigubos priesagos -įįg- [ηŋ].

Nerija (seniau Nerià, Nertia, Nercia, Nerčia) vadinama ilga siaura bangų suplūkta smėlėta juosta, skirianti jūrą nuo marių. Pavadinimas kilęs iš veiksmažodžio nerti, nardyti, nardinti. Nes jos krantai lėkšti, audrų metu, kas mėnesį per potvynius ir pavasario polaidžius apsemiami, panardinami, o po audrų, per atoslūgius ir vasaros pabaigoje vėl išnyrantys, išplatėjantys.

5. Skandinavija lotyniškai rašyta Scandza, Scandia, Scandana, Scatinavia, Scadinavia, Scandanavia, ispaniškai Scançia, vokiškai Skandau, lenkiškai Skandawa, lietuviškai vadinta Skendia, Skędzia, Skandzia, Skandia, Skendava. Tai beveik Nerijos sinonimas, tik pritaikytas plačiai, visam lėkštam ir balotam, todėl dažnai paskandinamam pietrytiniam Baltijos pajūriui vadinti.

Pavadinimas kilęs iš palygios reikšmės veiksmažodžio skęsti, skandinti. Iš kurio per šiurkščią klaidą indogermaniškos politikos laikais dabar vadinamas visai nepanašios gamtinės padėties Skandinavijos pusiasalis kitoje Baltijos jūros pusėje. O šią tikrąją Skandios geografiją kaip gudų (godų, vendų, langobardų) susitelkimo tolimiems išeivių naujakurių žygiams ir jų išvykimo vietą smulkiai ir gana tiksliai aprašę dar Antikos istorikai Jordanis, Djakonas, kiti.

6. Skalviai — Skaluvos gyventojai. Vietovė lietuviškai vadinta Skalva, Skaluva, Skalaunia, Skalauja, lotyniškai rašyta SCALAVONIA sive SCHALAVNEN. Vardas kilęs iš veiksmažodžio skalauti. Jo reikšmė panaši į Skendios ir Nerios, bet vieta visai kita: Nemuno slėnis Jūros ir Šešupės žemupiuose, įskaitant ir Didžiąją balą (Великое болото) dabartinėje Kaliningrado srityje — tolokai nuo Baltijos pakrantės, už Vilkyškių kalnagūbrio.

Reikalas tas, kad tas kalnagūbris dar palyginti neseniai buvo visiškai užtvėręs kelią Nemunui, priversdamas jį tekėti į Aistmares per Įsrutę ir Prieglių. Tiesiai į savo Kuršių marias per Vilkyškių kalnagūbrį Nemunas prasiveržė (arba buvo prakastas) tik Viduramžiais, kryžiuočiams užgrobus nemunaičių (kuršių) uostą, pervadinus Karaliaučių (Kauningsgarbą) Kenigsbergu.

O ligtol kiekvieną pavasarį šiame plačiame slėnyje atsiverdavo įspūdingas vaizdas: ledonešio lytys ties Rambynu susigrūsdavo staigiame Nemuno žemupio posūkyje, kur lyg tyčia įteka dar dvi nemenkos upės: ištvinusios Jūra ir Šešupė — čia polaidžio vanduo išsiliedavo didžiuliame plote, ištvindavo ištisos marios. Nuolatinių gyvenviečių šiame slėnyje negalėjo būti, todėl ir artimiausias miestelis Vilkyškiai įsitaisę saugiai ant kalnagūbrio. Kurį skalaujančios marios, tiksliau kasmet ten paskęstantis slėnis buvo vadintas *Skaluo, Skaluva, Skalva, o šios vietovės gyventojai — skalviais.

Ventos vandentakos sritis (ne visai tiksli) „Vikipedijoje“

7. Vendai (vindai, venetai, vandalai) — Ventos (Venta, Venda, Vanda) paupių gyventojai ir jūrininkai, išplaukę jūron iš Ventspilio (ventių pilies) uosto Ventos žiotyse. Antikos autorių jie minėti kaip Ενετοι (Ηροδοτος), Vennones (Στραβων), Veneti (Cæsar), Venetae (Plinius), Venedi (Tacitus), Ουενεδοι (Πτολεμαιος), Ουεννοι (Ιππολυτος), Venethi (Ιορδανης) ir t. t.

V amžiuje vendų jūrininkai iš Baltijos Pamario buvo svarbi galia, nukariaujant Vakarų Romos imperiją. Viduržemio jūros vakarinės pusės salose ir Pietvakariniame pajūryje (Afrikos Šiaurės Vakarų pakrantėse) įsikūrę savo valstybę, žinomą vandalų vardu. O rytinėse Viduržemio jūros salose ir Šiaurės Rytų pakrantėse įsteigę ilgai klestėjusią Venecijos (veniecių) respubliką.

Žodžio kilmės kelmas senas ir storas, iš jo išaugęs ne vienas kamienas su daugeliu atšakų. Ад, вода – vanduo – vandva – vanduva – vandū – vondo – ondou – *ąduo, вецер – вітер – ветер – vėtra – wiatr – vjetar – vietor – vítr – wind – vindur – viento – vent – vento – ventus – vânt – वातः [vɑːtʶ], vėtyklė, vanta – веник, баня (pirtis), vanna – vonia (gelda), viedras – ведро, ventilis, venteris, ventiliacija, ventiliuoti – vėdinti, vendyti – vytinti – wędzić, vėtyti (valyti grūdus nuo pelų vėtykle vėjyje), kt.

Weta fl., uostamiestis Windaw (Vinduo, Vindava) upės žiotyse, o Ventos aukštypyje miestelis Uzweta (Užventis) 1659 metų Sansono žemlapyje liudija buvus nosinę Vęta tartį ir rodo kelių skirtingų skiemenų vet-, vent-, vind-, vand- atsiradimo priežastį — denazalizaciją nutaustant. O ‹d› ir ‹t› čia tas pats priebalsis, tik vienas tariamas skardžiai, o kitas jau dusliai.

Išvada. Jeigu patikimiausiu skiriamuoju tautų požymiu laikysime jų gimtąją kalbą, išvysime klaidingą nuostatą apie daugybę tautų nebuvėlių ir tariamas jų migracijas senovėje. Tokiu įsivaizdavimu aisčiai nuo Karpatų kalnų iki Gdansko ir Karaliaučiaus kaip estai nusigavo iki Suomių įlankos ir Narvos, o kaip galindai dėl „didžiojo tautų kraustymosi“ — iki Maskvos. Savo ruožtu kuršiai nuo Slucko (buvusio uosto pietrytinėje Kruoniaus ežero pakrantėje) iki Klaipėdos, po Kryžiaus karų praradę nepriklausomybę, keičiantis politiniam pavaldumui, per Palangą ir Liepoją nudreifavo Šiaurėn iki Ventspilio, po to per Jelgavą, kažkodėl aplenkdami Rygą, — į Rytus net iki Daugpilio, jau Vakarų Dvynios vidurupio. Netgi Ventos žemupio pakrantėse visai greta gyvenę žmonės dabar laikomi skirtingomis tautomis: vieni Ventava, kiti Bandava — nors tai tas pats žodis, tik šiek tiek skirtinga rašyba ir tartimi (E→A, D→T, V→B).

Ventava ir greta Bandava kaip skirtingi etnonimai „Vikipedijoje“

Teiginys. Antikinį ir Viduramžių lotynišką terminą ‹gentes› istorikams, etnologams ir etimologams derėtų laikyti ne etnonimu, o demonimu — žmonių bendruomenių pavadinimu pagal jų tėviškę, nebūtinai kiekvieną kaip vis kitą tautą. Senovėje tos bendruomenės savaime skirstėsi pagal vandentakos sritis arba (rečiau) pagal savitą užsiėmimą ir gyvenimo būdą, nulemtą neįprastomis gamtinėmis vietovės sąlygomis.

Vladas Palubinskas

Recenzuota apybraiža rusų kalba paskelbta moksliniame žurnale Snauka.ru (ISSN 2223-4888) 2026 m. 10 nr.

Europos upių vandentakos ribų žemėlapis