Pasikėsinta į pamatinę visuomenės vertybę — šeimą:
Teisių gynimo organizacijos paprastai siekia visai priešingo.
2007-08-04

Trečioji lytis

Šią apybraižą ketinau parašyti gerokai vėliau, tačiau gyvenimo tikrovė ima ir pataiso išankstinius ketinimus. Faktas, kad pasikėsinta į (vis dar) pamatines Lietuvos visuomenės vertybes. Faktas ir tai, jog jas gynusi menotyrininkė buvo nubausta ir tikėtina, kad panašioje padėtyje galbūt kita jos vietoje jau bus pasidariusi „atitinkamas išvadas“ ir nekiš pirštų tarp durų. Faktas ir tai, kad mūsų išrinktieji — nė vienas! — Seime nestojo jos ginti, užtat atsirado (irgi Seime), kas dar ir užsipuolė. Taigi išeina, kad seimūnams šeima — jokia vertybė, ji jiems „dzin“! Ir tik Bažnyčia išdrįso tarti savo žodį, kuris, beje, valstybinėms institucijoms nėra privalomas išgirsti.

Visuotinio vertybių griovimo ir, deja, griuvimo akivaizdoje tenka atpažinti tam tikrų dėsningumų, vis pasikartojančių šiame asmenybę ir jos egzistavimo terpę luošinančiame procese. Visokios „lygių galimybių“, „teisių gynimo“ bei kitos tokio ir panašaus sukirpimo kamufliažinės prasmių sujaukimo frazės paprastai reiškia ne tai, ką jos lyg ir teigia, o ką nors visiškai priešingo. Maždaug kaip sovietmečiu vartotas terminas „kova už taiką“ arba dabar, tik jau iš kitos apkasų pusės, „taikdarys“, t.y. gerai ginkluotas vyras, ginantis svečios šalies interesus kurioje nors trečiojo pasaulio valstybėje. Beje, ta sąlyginė valstybė sėkmingai gali būti ir Europoje. Išgirdus kalbant apie „lygias galimybes“ net nereikia abejoti, kad, remiantis tokia frazeologija, bus slapčia siekiama privilegijų ir išimtinės tvarkos, taigi netvarkos kitų sąskaita. Kad tokią „netvarką“ pavyktų pripažinti kaip „tvarką“, reikia pasinaudoti visu arsenalu demagogijos atmainų. Vaizdinė agitacija ir sąvokų sujaukimas (pvz., fotografijų paroda apie vienos lyties „šeimų“ bendravimo grožį) yra pirminio parengimo veiksmai. Kare tai atitiktų teritorijos apšaudymą iš oro, tuo tarpu dar neįvedant „taikdarių“.

Nemačiau aš tos parodos. Turbūt ir nepamatysiu. Tačiau darau prielaidą, kad meniniu lygiu, taip pat nuotraukų kokybės ir profesionalumo prasmėmis ji galėjo būti visai gera. „Taikdariai“ juk ne lankais ginkluoti. Ir abi aušrinės-saulelės taip pat ne proletarės audėjėlės, turinčios tik trijų klasių išsilavinimą. Taigi ir demagogija ne bendros virtuvės lygio. Vėlgi atsiras — ir atsiranda — žmonių, kuriems mokslinių laipsnių ir Seimo koridorių magija užstos problemos turinį.

Dėl šventos ramybės apsibrėžkime, apie ką čia kalbame. Ogi apie gyvenimo būdo propagandą, kai anomalija, tegu ir objektyviai egzistuojanti, bandoma pateikti kaip norma. Anksčiau ar vėliau prie „normos“ tektų (teks?) prirašyti „sektina“. Duokdie, kad ne „privaloma“, nors dėl to irgi negali būti tikras. Manote, juokauju? Visiškai ne. Štai gėjų paraduose „paraduotojai“ sėkmingai marširuoja apnuoginę savo pasirinktus lyties organus (užpakalius) ir — nieko, jiems galima, jie juk gėjai. O dabar įsivaizduokite kokį „tradiciškai pasileidusiųjų“ sambrūzdį, sugalvojusių praeiti Gedimino prospektu nuogais priekiais. Aišku, apie neįvykusį (ir viliuosi — neįvyksiantį) reiškinį sunku ką nors daugiau nei prielaidas išsakyti, tačiau „prileidžiu“, kad nuogi priekiai būtų sutikti ne mažiau skandalingai, negu užpakaliai. Štai ir atkurtos lygios teisės. Tačiau „užpakaliai“ tokioje situacijoje šaukia, kad yra diskriminuojami, taigi reikalauja sau išimčių. Ką ir reikėjo įrodyti.

Žinoma, galima ginčytis, ar vienaląsčiai, atsiprašau, vienalyčiai partneriai yra anomalija. Na, mano asmenine nuomone, yra, tačiau imkime ir nesiginčykime, o laikinai palikime taip, kaip radome. Tiesą sakant, ar labai mums rūpi (ar turi rūpėti — „neteisk ir nebūsi teisiamas“) kas, su kuo ir kokiu būdu mylisi? Juolab kad meilė, ypač turinti kūniškūmo aspektą, yra tokia asmeniška, subjektyvi ir sunarpliota sritis. (Patikslinimui vartojant dar antikos graikų pasiūlytus terminus, šiame kontekste ribojamės „eros“, bet ne „caritas“ ar juo labiau „agape“ meilės raiškomis.) Taigi, nors vienalytė meilė pagal bažnytinį apibrėžimą pati savaime yra nuodėmė, bandau kietai užmerkti blakstienas ir tarti: „kiekvienas atsakys pats už save“. Tačiau kai šitas „kiekvienas už save“ ima lįsti viešumon, nei užsimerkti, nei neišgirsti darosi nebeįmanoma, esame provokuojami veiksmui arba jo atsisakymui. Atsisakydami veiksmo — pritariame minėtai anomalijai ir taip tampame nuodėmės dalininkais. Ne kokia perspektyva. Sakyčiau, tinginio, o dar ir kvailio dalia. Panašiai, kaip būti nuteistam už vagystę, kurios nepadarei. Taigi turime užimti apibrėžtą poziciją ir ją nė neklausiami išsakyti (toks, beje, ir šio straipsnio tikslas). Juolab kad šiuo — vienalytės poros — klausimu pakankamai argumentuotą nuomonę galima susidaryti remiantis tiek mokslu (čia jis pakankamai pažengęs), tiek Šventuoju Raštu.

Visos aukštesnės gyvybės formos (vienaląsčių tai neliečia) yra dvilytės ir dauginasi suaugusiesiems žinomu būdu. Gamtoje alternatyvų nėra. Tiesa, žmogus, remdamasis tuo pačiu mokslu, jau stovi ties slenksčiu (o greičiausiai per jį ir žengia), už kurio šis teiginys galės būti ginčijamas, tačiau pasekmės — labai miglotos ir tai, kaip sakoma, švelniai tariant. Žodžiu, vienaip ar kitaip, bet prisidirbsime. Bet argi žmonijai kada nors pavyko likti šiapus tabu linijos? Jokio skirtumo, ar tai būtų atomo branduolio suskaidymo reakcija, kurios pagrindu šiandien gaminami masinio naikinimo ginklai, kurie net ir nenaudojami verčia mūsų gyvenimą pragaru (prisiminkime oficialią karo Irake priežastį), ar pirmųjų žmonių išvarymas iš Rojaus. Priežastis ta pati — nesugebėjimas susilaikyti prieš pagundą. Rezultatai irgi visada tie patys… O juk būtų galima tiesiog sutikti, kad natūrali ir neginčijama gyvybės atsinaujinimo — išlikimo — dauginimosi formulė yra patinas plius patelė. Mokslas išsiverčia ir be meilės.

Šventajame Rašte viskas gerokai gražiau ir, drįsčiau teigti, geidulingiau. „Veiskitės ir dauginkitės, – sako mums Viešpats. – Apgyvendinkite visą žemę ir jai viešpataukite“. Neblogai, dievaži. Visi įgaliojimai, tik imk ir vykdyk.

„Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ — Pradžios knyga, pirmas skirsnis. Toks, matyt, buvo — ir tebėra — Viešpaties planas. Dar parašyta, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (ten pat). Taigi kaip vyrą ir moterį. Tokie esame sukurti pagal Dievo planą. Iš kur, pagal kieno planą, atsirado „trečioji lytis“?

Kieno teises, kokios lyties šiuo atveju gina lygių galimybių komisijos? Kokiai dvasiai (gal Konstitucijos?) taip elgiantis tarnaujama?

Pabaigai truputis asmeniškumų ar, tiksliau, atsakymų į tokiais atvejais pažeriamas replikas. Ne pirmą sykį viešai išsakau savo nuomonę šia tema, todėl viliuosi, kad tokiu būdu dalis įprastinių šiam kontekstui klausimų bus atsakyta, komentatoriams dar jų neuždavus.

1. Jei kuris nors iš mano vaikų pasirodytų esąs netradicinės lytinės orientacijos, aš graužčiausi dėl to, jog per mažai padariau, kad jį nuo to apsaugočiau ir mylėčiau jį tokį, koks jis yra, širdyje tikėdamasis, jog tai laikina. Lygiai taip pat, kaip mylėčiau ir rūpinčiausi ištikus kitokiai negaliai. Tikiu, kad ir jie mano atžvilgiu elgtųsi taip pat, nes irgi nesu tėvas be trūkumų.

2. Nesiūlau jokių priverstinių priemonių prieš kitos lytinės orientacijos asmenis. Tačiau norėčiau tolerancija atsakyti į toleranciją, o ne į provokacijas. Visiškai netrokštu, kad bendravalstybinė situacija taptų panaši į protekcionizmą „lytiniu pagrindu“ kai kuriuose teatruose ar baleto trupėse.

3. Su malonumu gėriuosi Herb Ritz ar Andreas Bitesnich nuogų kūnų nuotraukomis, tarp jų ir vyrų. Tačiau suabejoju žiūrėdamas į dabar jau mirusio Roberto Mapletorphe darbus. Lengviausias būdas pasitikrinti, apie ką kalbu — įvesti šių menininkų pavardes į bet kurią internetinės paieškos sistemą.

4. Man atrodo neetiška kištis į kito žmogaus asmeninį gyvenimą tol, kol jis pats nepadaro jo viešo. Kitaip sakant, jei Rupertas Everetas yra geras aktorius, o George‘as Michaelas geras dainininkas, tai aš ir gėrėsiuosi jų meistriškumu bei savo pinigais apmokėdamas jų kūrinius padėsiu jiems kuo geriau gyventi. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kitų profesijų atstovus.

5. Lytinė orientacija — ne profesinis požymis. Taip pat jos nepripažinčiau, kaip asmenybės raiškos pagrindinės formos. Jei žmogus nori identifikuotis kaip gėjus, tegu pirma kaip nors pasistengia motyvuoti, kuo „užpakalis“ taip smarkiai pranašesnis už „priekį“, kad būtų pripažįstamas kaip išskirtinis asmenybės bruožas, kurį reikėtų ypač gerbti ir su juo skaitytis ne bendra, o išimties tvarka (žr. pastraipą apie tai, ką išties reiškia „lygios teisės“).

Na, tuo tarpu tiek. Iki kito „išskirtinai lygių galimybių“ išpuolio.

Šarūnas Navickis

Santrauka:

Nors vienalytė meilė yra nuodėmė, bandau kietai užmerkti blakstienas ir tarti: „kiekvienas atsakys pats už save“. Tačiau kai šitas „kiekvienas už save“ ima lįsti viešumon, kai nei užsimerkti, nei neišgirsti darosi nebeįmanoma, esame provokuojami veiksmui arba jo atsisakymui. Atsisakydami veiksmo — pritariame minėtai anomalijai ir taip tampame nuodėmės dalininkais.

Teiginys:
Teisių gynimo organizacijos paprastai siekia visai priešingo.
Sritis:
: .
Raktažodžiai:
, , , , , .
Asmenvardžiai:
Andreas Bitesnich, Rupertas Everetas, Robert Mapletorphe, George Michael, Herb Ritz, Aušrinė, Saulė.
Kiti tikriniai daiktavardžiai:
Pradžios knyga, Šventasis raštas.
Šaltinis:
http://on.lt/3-lytis.
Nuorodą įdėjo:
, 2007-08-04.