Žmonijos ugdymas

Biorobotais siekiama paversti ne vien karius

Medicinos mokslų daktaras, genetikas, biochemikas, išradėjas iRNR ir kitose genų inžinerijos srityse, iš JAV prezidento patarėjų tarybos šiemet pasitraukęs Robertas Mielionis (Robert Wallace Malone) po plačios medicinos ir infotechnologijų naujovių apžvalgos vakar paskelbė ir kitą, siauresnį pranešimą — apie tai, kaip IT ir biotechnologijomis kariai verčiami biorobotais ir kad tai neišvengiamai netrukus bus pritaikyta visiems, ne vien kariams.

Neradęs ką praleisti ir kaip sutrumpinti, apsiėmiau išversti iš anglų kalbos beveik ištisai (savais žodžiais, ne automatiniu marmalu).

2026-06-28 dr. Robertas Mielionis: „Žmonijos ugdymas nebėra mokslinė fantastika“

Prieš trejus metus rašiau apie Britanijos ir Vokietijos gynybos ministerijų jungtinę ataskaitą, skambiai pavadintą „Žmogaus ugdymas — naujos paradigmos aušra“. Tuomet dauguma kritikų atmetė šį oficialų dokumentą kaip futuristinę karininkų pasaką arba „Silicio slėnio“ ideologija apsvaigusių transhumanistų kliedesį karščiuojančia galva.

Ne, nebegalima toliau neigti tikrovės: „žmogaus ugdymas“ vystomas sparčiau neigu ataskaitos autoriai pranašavo. Ką jie tada pristatę kaip teoriją, jau tapusi operatyvine doktrina.

Ir jos svarstymas pasikeitė: „žmogaus ugdymas“ nebėra tolima etinė problema. Karinių planuotojų, „dirbtinio proto“ programuotojų, valstybės saugumo biurokratų ji jau nagrinėjama kaip neišvengiama strateginė būtinybė. Klausimą „ar nereiktų?“ pakeitęs klausimas „ar spėsime įdiegti anksčiau už priešą?“

Tai turėtų išgąsdinti kiekvieną.

Ataskaitoje teigta, kad ateities karus laimės ne turintys geriausias karines mašinas, o kam pavyks sujungti žmogų su mašina. Tuomet daugeliui tai skambėjo kaip mokslinė fantastika.

Betgi apsidairykime: „dirbtinio proto“ patarėjai dabar visur. Autonominiai tranai (kurie, anot gandų, jau patys sprendžia, kam gyventi ir kam žūti — be žmogaus su jungikliu) viešpatauja šių dienų kautynėse. Mašininio mokymosi sistemos vis dažniau stebi, nagrinėja surinktus žvalgybos duomenis, nustatinėja taikinius, organizuoja logistiką ir net priiminėja vadovavimo sprendimus.

Trūkstama grandis čia nebėra mašina — o jau pats žmogus.

Kariniai planuotojai dabar atvirai svarsto, kaip „optimizuoti“ žmogaus pažinimo gebėjimus, sprendimų priėmimo spartą, atsparumą baimei, nuovargiui, kaip sutramdyti karį ir sujungti jo smegenis su mašina tiesioginiu ryšiu. Ne kada nors. Dabar pat.

DARPA (JAV gynybos agentūra naujoms technologijoms diegti) agresyviai plėtoja pažangos programas kariškių smegenų aukšto pralaidumo tiesioginėms sąsajoms su kompiuteriais kurti. Užsibrėžtas tikslas — įgalinti karius tiesiogiai bendrauti su autonominėmis sistemomis, įskaitant „tranų spiečius“ ir „dirbtinio proto“ valdomus kovinius lauko robotus. Naujuose agentūros straipsniuose atvirai aptarinėjamas kario „žinių pertekliaus“ mažinimas, diegiant neuronines sąsajas su LLM automatika.

Atidžiai pagalvokite, ką tai reiškia.

Šiuolaikinio karo problema ne tiek ginkluotės galia, kiek žinių gausa. Ta pusė, kuri apdoros duomenis sparčiau ir priims sprendimą anksčiau, įgis lemiamą pranašumą.

Ne raumenų stiprumas ar robotų įmantrumas, nors jie ir toliau kuriami logistikos ir kovos lauke reikmėms. Dėmesys dabar sutelktas į pačias smegenis:

• psichologinis puolimas;
• nervų erzinimas arba raminimas;
• elgesio tramdymas;
• valdymas „dirbtiniu protu“;
• drąsos žadinimas dopingu, psichotropiniais vaistais;
• tiesioginė nervų sistemos integracija su mašinomis.

Nors retorika taikoma įprastiniais žodžiais, tarsi nieko naujo. Šios technologijos diegiamos po gydymo, gaivinimo, saugumo, medicininės profilaktikos vėliava. Automatiniai protezai neva įprasti įtvarai. Neurologinė reabilitacija tik pažinimo tobulinimas. Sveikatos stebėjimas virsta pajėgumo ir paklusnumo stebėjimu. Riba tarp gydymo ir tobulinimo sparčiai tirpsta.

Tai ne prielaidos ir ne spėlionės. Būtent tai šiuo metu atvirai aptarinėjama karinėje ir bioetikos literatūroje.

Vienas iš labiausiai nerimą keliančių pokyčių per pastaruosius trejus metus — tai, kaip greitai gynybos sluoksniuose susilpnėjo etinis pasipriešinimas. Kariškiai vis dažniau teigia, kad demokratinėms valstybėms gali tekti sušvelninti etinius apribojimus, taikomus žmogaus galimybių didinimo technologijoms — nes autoritariniai priešininkai juk nedvejodami jas panaudos.

Logika tiesmuka: Jei Kinija sukurs pažangesnius karo veikėjus, o Vakarai atsisakys su jais lenktyniauti, Vakarai pralaimės.

Kitaip tariant, geopolitinėse rungtynėse dorovė lieka antraeilė. Minėtoje kariškių ataskaitoje teigta atvirai: „žmogaus ugdymą“ lems ne etika ir ne visuomenės nuomonė, o „nacionalinis interesas“. Tada toks požiūris šiurpino skaitytojus. Dabar tai jau kelrodis.

Kultūrinis posūkis įvykęs 2022 metais. Milijonai žmonių dabar savanoriškai dėvi įtaisus, nuolat sekančius jų judėjimą, vietą, temperatūrą, širdies darbą, miegą, jaudulį, kitus gyvybinius rodiklius. Visa šiuolaikinė karta jau priima kaip normą, kad asmens biologiniai duomenys būtų renkami, kaupiami ir perdavinėjami nagrinėti į centralizuotas algoritmų sistemas. Žmogystos laipsniškai virsta biologiniais duomenų nešėjais, atvirais sąveikauti su „dirbtinio proto“ „duomenų centrais“ (serverių batalionais). Kai infrastruktūra jau paruošta, valdžia tuo neišvengiamai pasinaudos, pirmiausia gynybiniais (kariniais) tikslais.

Ligšioliniame pramonės modelyje žmonės buvo mašinų valdytojai. Sparčiai augančių biotechnologijų modelyje pats žmogus yra programuojama būtybė.

Tai esminis žmonijos raidos posūkis.

Itin pavojingas, bet vykdomas drąsiai ir arogantiškai, be teisinių ir dorovinių svarstymų visuomenėje. Mokslininkai, technologai, karo strategai, valdžia įžūliai planuoja žmogaus biologinės evoliucijos valdymą neurotechnologinėmis priemonėmis, genetine inžinerija ir „dirbtiniu protu“. Šeši milijonai evoliucijos metų jau laikomi tik pasenusia atspirties padėtimi, kurią reikia „optimizuoti“.

Praeitis primena šiuo klausimu elgtis atsargiai. Kiekviena valdžia, įsitikinusi galinti sukurti tobulesnį žmogų, nuvesdavo į pragaištį. Ilgainiui įrankiai keičiami, retorika modernizuojama. Palyginus su primityviais eugenikos užmojais, šiuolaikinis žmogaus tobulinimas grindžiamas mokslo naujovių, pažangos, našumo, atsparumo, sveikatos ir saugumo šūkiais. Bet esminė pagunda lieka ta pati — siekis išplėsti centralizuotą valdžią ir biologijos atžvilgiu.

Pavojus šįkart klastingas tuo, kad diegiamas laipsniškai, smulkiais „normalizavimais“.

1. Pritaikant tik ligoms gydyti, luošumui taisyti.
2. Tik karinėje tarnyboje.
3. Optimizuojant darbo vietą.
4. Stebint „dirbtiniu protu“.
5. Stiprinant suvokimo gebėjimus „saugumo labui“.
6. Keičiant genetiką „atsparumui didinti“.

Kol galop visiškos biologinės integracijos infrastruktūra jau bus sukurta, visuomenei aiškiai dar nesuvokus, kas įvyko.

Nors artėjanti technologija pati savaime baugi, dar baisiau, kaip tyliai slopsta jos svarstymas visuomenėje.

Vladas Palubinskas

2026-05-28 Dr. Robert Malone: Human Augmentation Is No Longer Science Fiction