Valstybės monopolijos — tarybiniai draustiniai
Kasdien prieš penkias vakaro Vilniaus traukinių stoties prieigose, plačiausiame jo perone galima pamatyti ilgas eiles žmonių. Jau nuo 16:30 prie vagonų durų pradeda rikiuotis piliečiai. Kai kurie jų stovi eilėje bent po 15 minučių. Ir nors traukinys savo vietoje sustoja 16:00, vagonų durys atsiveria tik 45 minutėmis vėliau. 50 vagono keleivių su savo bagažu ir lydinčiaisiais privalo pateikti palydovui bilietus ir kuo mikliausiai skubėti – kiekvienam keleiviui skirta mažiau nei 20 sekundžių. Beveik estafetė, kurioje senyvesni patyliukais keikiasi, o jaunesni išsigandę griežto palydovės žvilgsnio šmurkšteli į vagoną. Įlipus keleiviui moteris užbraukia keleivio vietos numerį savo vaikiškoje užrašų knygelėje.
Kelionė prasideda, traukinys Vilnius-Maskva pajuda ir traukiniui įsibėgėjus palydovas surenka keliaujančių bilietus sau. Šis sovietmečiu dvelkiantis ritualas niekur nepaaiškinamas ir yra beprasmis – palydovas žino kurie keleiviai jau yra vagone (juk numerėlius braukė), o ir kad su bilietais visi įsitikino dar prieš jiems įžengiant į valdas. Ir vis dėlto, net ir šiandien tokia tradicija išlikusi.
Vėliau tas pats žmogus praeina pro vagoną siūlydamas „kavos“ už du litu. Žinoma, jei šaukštą maltų pupelių, užplikytu verdančiu vandeniu galima pavadinti kava. Siūlo nenoriai, aiškiai suprantama kad jam nusispjaut ar jos kas nors gers. Pasiūlo ir išnyksta.
Paprašykite ko nors palydovo — prašymo jis išklausys, kaip taisyklė, abejingu veidu. O jei ir sutiks, tai jausis darantis didelę paslaugą. Tokia paslauga mano atveju buvo prašymas vagono gale įjungti 220 voltų rozetę, norint naudotis savo kompiuteriu. Palydovas sutiko, tačiau tik paprašius primygtinai ir pareiškus kad esu sumokėjęs nemenką sumą už bilietą. Kodėl kiekvienoje keleivio vietoje nėra tokios rozetės, kuri būtų visad įjungta — XXI amžiaus paslaptis.
„Lietuvos geležinkeliai“ mėgsta spaudai kartoti, jog keleivių vežimas nuostolingas. Bet ar stengiamasi dėl žmonių, kurie vežami? Bilietų branginti nepamiršta, tačiau įdiegti darbuotojams dogmą, jog keleivis jų darbe yra svarbiausia — nenori, nemato prasmės, palydovai savo vagonuose jaučiasi tiesiog dievukai. Dvi tokias brandaus amžiaus dievaites šių eilučių autorius suerzino atsisėdęs kaimyniniame vagone — moterys tučtuojau pradėjo protestuoti, jog atsisėdau ant tuščios, visiems sėdėti skirtos taburetės. Štai tau ir pagarba keleiviui.
Važiuojant ilgesnį laiką traukinyje norėtųsi bevielio interneto. Toks yra net „Eurolines“ autobuse, kursuojančiame tarp Rygos ir Vilniaus. Įrengti jį nėra brangus dalykas, bet kaip tai būtų patogu keleiviams. Norėtųsi ir galimybės pasinaudoti mobiliu telefonu, ilgesnės kelionės traukiniu trukmei išsinuomoti GPS imtuvą. Bet kol kas, turim ką turim. Tarybinį servisą ir kasmet daugybe milijonų dotuojamą ir neefektyviai veikiantį keleivių pervežimo geležinkeliais patą.