Pirčiupio motinos paslaptis

Užmirštų dzūkų savanorių kovos 1943 – 1944 metais

Dvi vokiečių SS bataliono kuopos, keršydamos už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, 1944 m. birželio 3 d. išplėšė ir padegė Pirčiupių kaimą, esantį 44 km į pietvakarius nuo Vilniaus, gyventojus sugrūdę į tvartus, sudegino juos gyvus. Žuvo 119 žmonių. 1944 m. liepos 13 d. sovietai užėmė Vilnių. Lietuviai komunistai, krokodilo ašaromis verkdami, pastatė paminklą „Pirčiupių motina“ ir išgarsino Pirčiupių kaimo sunaikinimą kaip dar vieną vokiečių žiaurumą. Kad tai buvo vokiečių kerštas ir žiaurumas, yra teisybė, bet ne visa teisybė.

Pradėkime nuo pradžios. Iki šiol mažai dėmesio kreipta į tai, kad paskutiniais vokiečių okupacijos metais, 1943–1944-aisiais, Pietų ir Pietryčių Lietuvoje vyko mirtinos kovos tarp lietuvių ūkininkų ir įvairių jų priešų.

Nuo 1943 metų rytinis karo frontas stovėjo palyginti netoli Latvijos — ir todėl Lietuvos — sienos. Keli tankūs ir pelkėti miškų masyvai, apžergę Lietuvos – Baltarusijos sieną, tęsėsi abiejų valstybių pusėse. Tuose miškuose buvo įsitaisę sovietų partizanai, žydų partizanai, lenkų Armija Krajowa, vėliau sovietų NKVD-NKGB daliniai, galop paprastų banditų gaujos. Ir vieni, ir kiti plėšė ir žudė vietinius gyventojus. Plėšė maistą, plėšė gyvulius, plėšė viską, ką tik rasdavo. Panašios tragedijos vyko ir prie Lietuvos – Lenkijos sienos. Lietuvos pietryčiai — tai Dainavos kraštas, dzūkų kraštas. Dzūkijos žemė buvo prasta — smėlėta, miškinga ir pelkėta. Ūkiai neturtingi. Kai kas turėdavo gal vieną karvę ir gal dar ūkiui apdirbti vieną arklį su vežimu. Derliai menki. Gyvulių daug irgi neišlaikysi, nes nelengva jiems pašaro užauginti. Žmonėms išsimaitinti daug padėdavo miško grybai ir uogos. Todėl yra posakis: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“.

Tuo metu vokiečiai Lietuvos ūkininkams buvo uždėję dideles prievoles pristatyti maisto produktų — mėsos, grūdų, pieno, sviesto, kiaušinių ir kitko. Kas nepristatė pilnos prievolės, buvo vokiečių sunkiai baudžiamas. Prie visų tų vargų prisidėjo ir Antanas Sniečkus, sėdėjęs Maskvoje ir ėjęs Lietuvos raudonųjų partizanų viršininko pareigas. Jis 1943 m. liepos mėnesį įsakė sovietų partizanams sunaikinti visą 1943 metų Lietuvos derlių ir trukdyti, kiek galima, bet kokių prievolių pristatymą. Jeigu tai būtų buvę sėkmingai įvykdyta, Lietuvos gyventojams tai būtų reiškę visišką badą. Bet bolševikams ir Sniečkui, vėliau pavadintam Lietuvos „šeimininku“, mažai tas rūpėjo — svarbiau, kad vokiečiai negautų maisto. Vokiečiai paskelbė, kad už bet kokį „sabotažą“ bus atsakingi vietos gyventojai.

Pagalvokime, koks liūdnas pasirinkimas laukė Dzūkijos ūkininkų. Karo metas, o neturtingi ūkininkai jau taip išvarginti. Ateina raudonieji partizanai ir reikalauja maisto, reikalauja vienintelės karvės, gal ir arklio. Jeigu atiduosi jiems, nebus nei kuo išmaitinti savo šeimą, nei kaip įvykdyti vokiečių prievolę. Bet kaip neduosi. Iš tikrųjų pasirinkimo nebuvo, nes tie partizanai banditai atėjo su ginklais.

Paskaitykime kelių raudonųjų partizanų atsiminimus:

„Kai mums pritrūkdavo drabužio ir batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. (…) Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome ‘Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan’.“

Shiye Goldberg: „The Undefeated“

„Man buvo tokia gėda įeiti į trobą ir reikalauti iš kaimiečių bulvių, miltų ir ypač gyvulių — avių, karvių. Moterys verkdavo, vyrai keikdavosi. Ir dar mūsų vaikinai pavogdavo asmeninius daiktus iš tų mūsų maitintojų — batus, drabužius, laikrodžius, pinigus. (…) [Mūsų grupėje] buvo daug buvusių vagių ir sukčių, kuriems vagystė buvo įprastas darbas.“

Rakhil Margolis, „Už pergalę“
(žydų partizanų būrio narė, viena iš dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų).

Einant į kaimus maisto „mes ėjome kaip banditai, nes vogdavome iš vietinių kaimiečių jų pragyvenimą, pirma — maišą miltų, paskui — kiaulę, karvę ar arklį (…). Pamažu kaimiečiai pasidarė mūsų priešai. (…) Juk, pagaliau, jų pačių gyvybės išlikimas priklausė nuo jų gyvulių.“

Joseph Harmatz, „Už pergalę“
(žydų partizanų būrio narys).

Lietuva buvo dar okupuota vokiečių. Bet pralaimėdami karą vokiečiai neturėjo užtenkamai jėgų rūpintis vietinių gyventojų apsauga. Lietuvių ginkluotos policijos irgi buvo mažai. Taip buvo dar ir dėl to, kad, vokiečiams Lietuvoje nepavykus sukurti vietinių SS dalinių ir nepavykus sėkmingai prijungti Plechavičiaus vietinės rinktinės ir kitų vokiečių paskelbtų mobilizacijų prie savo dalinių, vokiečiai laikė lietuvius, palyginti su estais ir latviais, nepatikimais ir neleido jiems ginkluotis net ir savisaugai.

Rūdninkų girios masyvas, tankus ir pelkėtas, užima maždaug 40 000 hektarų, arba 100 000 akrų plotą. Jame įsitaisė sovietų partizanų Lietuvoje didžiausias telkinys. Todėl Pietų ir Pietryčių Lietuva buvo beveik visiškai be valdžios. Angliškai sakant, šios Lietuvos apylinkės buvo kaip Wild West — valdžia buvo tas, kas turėjo ginklą, kitos valdžios nebuvo. Kaimų gyventojai, neturėdami kitos išeities, steigė savanorių savisaugos būrius — apginti savo ir savo šeimos gyvybę, gyvulius, derlių ir kitą ūkio turtą. Tai buvo ūkininkai, dažnai tie patys, kurie 1918 – 1921 metais stojo savanoriais į nepriklausomybės kovas, ir jų sūnūs. Apsiginklavo kuo kas turėjo — tai medžiokliniais šautuvais, tai įsigytu kariniu automatu ar lengvu kulkosvaidžiu.

Po to Pietų ir Pietryčių Lietuvoje ginkluotos kovos tarp Lietuvos ūkininkų ir raudonųjų partizanų vyko dažnai. Antai 1943 m. lapkritį Alytaus apskrities Druckūnų kaime raudonieji partizanai užpuolė Vasiliausko sodybą. Tėvas ir sūnus gynėsi, kovojo tris valandas, kol abu žuvo. 1943 m. Kūčių vakarą Trakų apskrities raudonieji partizanai iš „Už tėvynę“, „Išlaisvintojas“ ir „Laisvoji Lietuva“ būrių užpuolė Trakų apskrities Grinkavos ir Babrauninkų kaimus. Adomas Lukšys su Kalėdų švęsti susirinkusiais keturiais sūnumis gynėsi kulkosvaidžiu, automatu, šautuvais ir pistoletais. Nukovę 8 „banditus“ privertė juos pasitraukti. Lukšio kaimynas tą pačią naktį nukovė 5 banditus, bet per kautynes žuvo jo duktė. „Štai kokios buvo mūsų krašto Kūčios“, — laiške rašė vienas ūkininkas.

1943 m. spalio mėnesį šalia Rūdninkų girios, Daržininkų kaimo, savisaugininkai nušovė raudonųjų partizanų – banditų vadą Antaną Michalkevičių. Po to tarp raudonųjų partizanų ir kaimo vyko lyg ir „derybos“. Yra išlikę derybų laiškai.

Raudonieji:

„Mes, lietuviai partizanai, jau ne kartą turėjome susirašinėjimą su jumi, turėjome asmeniškų susitikimų, jūs buvote užpuolę lietuvišką grupę, kada Jūsų vyrai nušovė vieną niekuo nekaltą mūsų draugą lietuvių partizaną. (…) Dėl nusiginklavimo su jumi jau buvo tartasi laiškuose. Daugiau perspėjimų nebus. Priešingu atveju pasielgsime kaip su Kaniūkų savisaugininkais“.

Dzūkai atsakė:

„Draugai Partizanai, pasakykite, ar Jūs esate tikrieji Lietuvos partizanai, ar Maskvos agentai? Kaip amžiais istorija rodo, niekuomet lietuvis iš lietuvio nereikalavo ginklo, o jūs? (…) Draugai partizanai, jeigu esate išalkę Daržininkų nekaltų vaikų ir moterų lietuviško kraujo, bandykit savo užsibrėžtąjį tikslą. Draugai partizanai, atminkite, kad lietuvis aimanuot ir verkt nemoka“.

Derybos baigėsi tuo, kad apie 50 gerai ginkluotų raudonųjų partizanų – banditų užpuolė kaimą ir sudegino apie trečdalį kaimo sodybų.

1943–1944 metais raudonųjų partizanų gaujos pasirodydavo beveik visoje Lietuvoje. Bet Pietų ir Pietryčių dzūkų ūkininkų masinis pasipriešinimas ir kovos su jais sutrukdė jų brovimąsi į Lietuvos centrą. Todėl didžiuma Lietuvos gyventojų, nors ir karo metu, galėjo gyventi be kasdieninės baimės. Tačiau Lietuvos dzūkai už tai brangiai užmokėjo — savo ir savo šeimos krauju, savo ūkiais, savo nuosavybe.

Istorikas Rimantas Zizas sudarė lentelę, kurioje nurodo Rūdninkų raudonųjų „lietuvių“ partizanų skaičių ir jų tautinę sudėtį. Kaip matyti iš lentelės, nors Rūdninkų girios raudonieji partizanai vadino save „lietuviais“ partizanais, lietuvių juose buvo mažai. Didžiumą jų sudarė rusai ir žydai.

Raudonosios armijos partizanų būrių tautinė sudėtis

2008 metais pasirodė filmas „Defiance“ apie keturis žydus brolius Bielski, kurie vokietmečiu Baltarusijos Naliboki miškuose išgelbėjo daug žydų nuo vokiečių žudynių. Apie tai, jų žygdarbius yra gana daug parašyta. Beveik visur Vakaruose šie broliai garbinami kaip didvyriai. Lenkijoje ir Baltarusijoje jie vertinami kitaip — kaip paprasti banditai. Nes ne broliai Bielski išgelbėjo tuos žydus, bet ginklu ir žudynėmis iš apylinkės gyventojų vogtas derlius, maistas, gyvuliai ir kitas turtas, be kurių žydai būtų mirę badu.

Norint suprasti, kiek pastangų pareikalavo visų žydų miškuose išlaikymas, pažvelkime į tą brolių Bielski sukurtos žydų gyvenvietės planą. Ten jie buvo įsitaisę sinagogą, mokyklą, susirinkimų salę, vonias, virtuvę, kepyklą, skerdyklą, muilo gamyklą, atskirus tvartus arkliams ir karvėms, metalo ir kitas dirbtuves, sandėlius ir kitus pastatus. Vienu laiku čia gyveno apie 1200 žydų. Baltarusijos miškuose žydų gyvenviečių buvo ir daugiau.

Raudonųjų žydų partizaniška gyvenvietė miške prie Nalibokų

Tik apie 20 proc. visų žydų tuose miškuose buvo partizanai. Kiti žydai buvo paprasti pabėgėliai — šeimos, seniai, moterys ir vaikai, kurie netiko partizanauti, bet juos visus vis tiek reikėjo išlaikyti. O miške jie nei sodino javus, nei augino gyvulius, nei turėjo kur ar su kuo maisto ir kitų reikmenų nusipirkti. Todėl visas išlaikymas gulė ant vietinių ūkininkų pečių, kurie su šiais banditais turėjo kovoti dėl savo gyvybės, savo derliaus, savo paskutinio duonos kąsnio.

Kaniūkų kaimas, esantis Eišiškių apskrityje, pasižymėjo ypatingu lietuviškumu, 1920 – 1939 metais atsispiriant prieš lenkų okupacinės valdžios lenkinimą. Kaime veikė lietuviška mokykla. 1943 metais Kaniūkų kaimo ūkininkai ginklu kelis kartus sėkmingai pasipriešino prieš raudonuosius partizanus – banditus — apgynė savo šeimas, savo derlių ir kitą turtą.

Norėdami nubausti Kaniūkų gyventojus, 1944 m. sausio 29 d. tarp 150 ir 200 raudonųjų partizanų/banditų, žydų ir rusų, užpuolė ir padegė kaimą. Žmones ir gyvulius išžudė. Žuvo 38 žmonės — sušaudyti, akmenims ir lazdoms užmušti mirtinai, sudeginti gyvi savo trobose, kiti sužeisti arba pabėgo.

Tų skerdynių liudininkai šitaip pasakoja:

„Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmenių ją nužudė.“

Abraham Zelesnikow (žydų partizanas).

Kitas žydų partizanas Pol Bagriansky pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydvo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje linksmybėje juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai. Tarp žuvusiųjų — Molienė, kuri, nešina savo pusantrų metų dukryte, mėgino pabėgti. Abi krito nušautos. Nužudyta visa Pilžių šeima su vaikais. Nužudyta 20 metų amžiaus Ona Varonaitė, Juozas Bobinas, Andrius Bobinas ir kiti — vyrai, moterys, vaikai.

Kaniūkų skerdynėse dalyvavo partizanai – banditai iš visų keturių žydų būrių: „Mirtis okupantams“, „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“, kurie priklausė sovietų bendrai „lietuvių“ partizanų komandai. Tačiau būriuose, kur skaičiumi žydai vyravo, pagrindinė kalba — kasdieninė ir oficiali — kariškiems įsakymams ir ryšiams palaikyti liko jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo ne kaip sovietai, bet kaip žydai. Antai:

„Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba“.

Vita Kempner Kovner
(grupės „Keršytojas“ partizanė, vėliau išgarsinto žydų partizano Abba Kovner žmona).

Sunaikinti lietuvių sodžiai: Bakaloriškės, Druckūnai, Kaniūkai, Pirčiupiai ir kt.

Sovietai žydus kaip kovotojus vertino prastai, kritikavo, kad jie daugiausia plėšia kaimus, per mažai užsiima kariniais veiksmais prieš vokiečius. Bet kaimo plėšimas žydams buvo išlikimo klausimas, nes jie turėjo išmaitinti ir aprengti daug savo žmonių.

Kaune gimęs žymus Izraelio istorikas Dov Levin, kuris pats priklausė partizanų būriui „Mirtis okupantams“, daugelyje savo knygų ir raštų apie holokaustą ir Lietuvos žydus vengia minėti Kaniūkų žudynes. Bet jis yra parašęs, kad pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų žydai žiauriausiai elgėsi su vietiniais gyventojais ir su paimtais vokiečių kareiviais — ne tik žudė, bet ir kankino.

2007 metais Lenkijos valdžia padavė Lietuvai prašymą su kaltinančiais įrodymais, kad Lietuva ištirtų Kaniūkų kaimo žudynes. (Tarpkariniu laiku Kaniūkai priklausė Lenkijai ir jų gyventojai buvo Lenkijos piliečiai). Atsiliepdama į tą lenkų valdžios prašymą, Lietuvos prokuratūra pareiškė norą apklausti gyvus tų žudynių liudininkus. Tuo metu tik norėta apklausti juos kaip liudininkus, jie nebuvo kaltinami, byla prieš juos nebuvo iškelta.

Tarp tų norėtų apklausti buvo keturi. Rakhil Margolis, kuri priklausė partizanų būriui „Už pergalę“ ir atsiminimuose rašė apie Kaniūkų skerdynes, yra viena iš dabartinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjų. Dabar gyvena Izraelyje. Fania Branstovsky, kuri dirba Vilniaus Jidiš institute. Yitzhad Arad, istorikas, buvęs Izraelio Holokausto muziejaus Yad Vashem pirmininkas, kuris priklausė vienam žydų būriui, dalyvavusiam Kaniūkų skerdynėse. Sara Rubinson (Ginaitė) irgi priklausė vienam iš tų būrių, dabar gyvena Kanadoje, Toronte.

Vakarų pasaulio žydų reakcija į tai buvo aštri, beveik isteriška ir dvejopa:

1. kaip drįsta tie antisemitai lietuviai įtarinėti žydų elgesį ir
2. be to, tie ūkininkai, kurie buvo žydų partizanų nužudyti, to ir nusipelnė, nes jie buvo nacių kolaborantai (nors jie gynė tiktai save ir savuosius).

Tokia reakcija tik toliau niekina ne tik dabarties lietuvius, bet ir Kaniūkų kaimo nukentėjusias žydų aukas.

Algimantas Gureckas neseniai „Drauge“ (2011 m. vasario 1. d.) pabrėžė, kad mažai tautai kovojant prieš didesnes jėgas, svarbu, kad ta kova būtų plačiau žinoma, kad tai paveiktų kitų valstybių požiūrį į tai. O kaip Lietuva atsiliepė į tokį žydų išsišokimą? Ar Lietuvos prokuratūra ir kitos valdžios įstaigos siekė aiškiai ir konkrečiai pateikti Lenkijos surinktus kaltinančius duomenis, kuriais remiantis šis Kaniūkų kaimo žudynių tyrimas pradėtas?

Valdas Adamkus, tada sėdėjęs Lietuvos prezidento kėdėje, paskubėjo Wiesenthal centro atsiprašyti už tai, kad Lietuvos valdininkai išdrįso ieškoti liudininkų apie tariamus žydų karo nusikaltėlius. Lietuvos valdžia kapituliavo. Tyrimas buvo nutrauktas.

Jeigu nebuvo manyta arba nebuvo gerai pasiruošta tyrimą tęsti ligi galo, būtų buvę geriau, jeigu Lietuva iš viso nebūtų jo pradėjusi. Nutrauktas tyrimas dėl Kaniūkų kaimo žudynių, kurio prašė Lenkijos valdžia, kuris buvo faktais pagrįstas, buvo teisėtas ir reikalingas. Bet Lietuvos valdžiai kapituliavus, pradėtas ir nutrauktas tyrimas tarptautinėje plotmėje tapo dideliu Lietuvos fiasco. Arba, kaip angliškai sakoma, An international public relations disaster. Taip dar viena skriauda lietuviams liko ne tik kad neatitaisyta, bet ir panaudota Lietuvos nenaudai. Teisybė buvo apversta aukštyn kojomis.

Sugrįžkime prie Pirčiupių kaimo istorijos. Kaip pradžioje minėjau, yra tiesa, kad vokiečiai Pirčiupių kaimą ir kaimo gyventojus sudegino gyvus. Bet tai nėra visa tiesa. Pirčiupių kaimas buvo vienas iš atkakliausių, besigynusių nuo raudonųjų partizanų. Pagaliau, Sniečkaus ir jo pagalbininkų vadovaujami raudonieji partizanai, kitaip negalėdami susitvarkyti su Pirčiupių kaimo gyventojais ir žinodami vokiečių paskelbtas baudas ir keršto būdus, iš pasalų užpuolė ir nužudė kelis vokiečių kareivius prie pat Pirčiupių kaimo. Remiantis žydų šaltiniais, tame užpuolime dalyvavo žydų partizanų būriai „Keršytojas“ ir „Už pergalę“.

Taip, naudodami vokiečius kaip savo įrankius, raudonieji partizanai pasiekė savo tikslą — susidorojo su Pirčiupių kaimu. Vokiečiai yra kalti už Pirčiupių kaimo žiaurų sunaikinimą. Bet Sniečkus ir jo tuometiniai pagalbininkai Lietuvoje Motiejus Šumauskas ir Genrikas Zimanas yra tų žudynių vykdymo pagrindiniai kaltininkai. Tos žudynės buvo jų sumanytos ir užsakytos.

Prie „Pirčiupio motinos“ paminklo turėtų būti lentelė su aiškiai išvardintais pagrindiniais tų žudynių kaltininkais. Vokiečių pavardės būtų tikrai ne pačiame viršuje. Už Pirčiupių tragediją atsakingi ne vien vokiečiai, bet, kaip ir už dzūkų ūkininkų tragediją, po sovietų skraiste siautę nelietuviai partizanai – banditai.

Donatas Januta

Straipsnį rašant naudotasi įvairias istoriniais šaltiniais. Ypač naudingi buvo Lietuvos genocido ir rezistencijos centro išleisti Rimanto Zizo straipsniai ir Mark Paul surinkta Polish Educational Foundation in America (Toronte) 2010 metais paskelbta medžiaga.