Mieli televizorių žiūrovai!

Prakalba WWW statybos dailidžių sambrūzdžiui

Mieli televizorių žiūrovai! Jūsų kantuperio monikas skiriasi nuo teleko! Ne tiek išvaizda, kiek paskirtimi.

Telekas skirtas prikimšti jūsų galvas politinės propagandos ir bulvarinės rėklamos, visas tas gėris ten vienkryptis, į „vartotoją“ (kuris po to mano, kad pats taip galvoja, kaip jam skamba ausyse).

Kantuperis gi yra abipusio (inter-active) bendravimo, pramogų ir darbo staklės. Jo monikas — ne TV ekranas. Ir ne laikraštis su daugybe skilčių. Jau senokai išrasti langai (multi-window ir multi-tasking), pakeitę vienintelį DOS sluoksnį.

Langą galima atverti iki galo (maximize), užverti (minimize), bet normali darbinė lango padėtis yra praverta (restored). Tam, kad būtų patogu dirbti su daugeliu langų, juos iškloti (cascade), sugretinti (tile) ir pan. Ar tik begalabydami CS blogiečius, užvaldžiusius visą kantuperį, nepamiršote, kas yra langas (window)?

Vienam dedei jungem 1680×1050 monitoriu tai juoktis ir verkti galima is viso interneto. Ir ne tik lietuvisko, bet ir uzsienietisko (cnn.com, microsoft.com)

Nei juoktis, nei verkti nederėtų, bet susirūpinti ir susigriebti tokiu atveju pats metas. Susigriebti, kad esi bežiūrįs ne teleką ir ne popierinį laikraštį.

„eXtra Wide Super Duper VGA“ ekranas skirtas ne išplėsti tinklapiui iki galo, o atsiverti daugiau langų ir daugiau įvairių įrankių. Šiuolaikinės naršyklės, ypač „Opera“ moka išdėlioti langus viduje (tabbed MDI interface), o šone būna žymų (bookmarks), pėdsakų (history), pastabų (notes), paieškos, pašto, adresų ir kitokių naudingų priedų polangiai (panelės).

Turbūt pastebėjote, kad ilgos rašto eilutės būna nepatogios skaityti. Laikraščiai, kartais net knygos dėl to laužo eilutes į skiltis. Bet kompe nėra jokios prasmės mėgdžioti popieriaus, tinklapiams iki CSS3 skiltys išvis nenumatytos — nes nereikia.

Nereikia šokinėti ten atgal, blaškytis į šonus, nerimaujant, kad ko nepražiopsojus. Kompe skaityti patogiausia viena skiltim, atitinkamai siaurame lange. Tinklapių šoniniai meniū ir kitokios juostos turi turėti pateisinimą, kodėl jos ne suguldytos pradžioj ir pabaigoj.

Netelpa siaurame lange? Neteisingas tinklapio dizainas. Ir neteisinga naršyklė — nemoka ERA, SSR.

Nesu kintamo pločio priešas (pats svarstau to pritaikymo poroje projektų galimybę; o per ilgų teksto eilučių — pakęsti negaliu), bet viena, tai slidus reikalas, antra, privalumai pervertinti, o minusai ne visada pakankamai įvertinti, trečia — kaip visada, reikia žiūrėti į konkretų atvejį ir galvoti, galvoti.

Yra ir bendrų atvejų. Antai gretinant langus stačiai (tile vertically), trukdys min-width, o gretinant gulsčiai (tile horizontally) — trukdys eilučių ilgio ribojimas max-width.

Apskritai sprendimą dėl eilutės ilgio (kompiuteryje, ne laikraštyje!) derėtų palikti skaitytojui. Kaip ir įprastoje raštų programoje „Word“. Pataikavimas kompiuteriniam neraštin­gumui gėrio nepridarys.

1) egzistuoja optimalus teksto eilutės ilgis;
2) bet kokios papildomos pastangos (plačiąja prasme) atitraukiančios vartotoją nuo pagrindinio tikslo, šiuo atveju — rasti, perskaityti ir įsisavinti reikalingą tekstą — yra blogai, kitaip tariant kenkia user experience.

Visiškai sutinku, aš juk ne apie tai.

Dailidės pastangų langams gretinti nereikia — pastangos būna neleisti jų gretinti (width, min-width, max-width).

problemos dažniausiai būna dėl „sensible defaults“

Tile windows nėra default, o tik laikina, kartais labai naudinga padėtis.

Ginčytis tik galima (bet nepatariu), ar normali lango padėtis yra restore, ar maximize. Dailės paveikslams — gal būt, gal. Nors ir tuo atveju autoriaus sumanytą vaizdą geriau perteiks ne iki galo atlapotas, o pikseliais nustatytų matmenų langas (tai jie sėkmingai daro per JS). Bet dalykiniams tinklapiams manau nedera nurodinėti, kad jis turi būti žiūrimas XGA raiška iki galo atvertame Internet Explorer lange. Vis tiek pamirš perspėti, kad dar ir kokia nors history panel turi būti išjungta.

Deja, WWW dailidės į svetainę žiūri kaip į meno kūrinį, o dalykiškumas (usability) jau iš paskos, kiek pavyks paveikslo rėmuose. Aš žiūriu atvirkščiai. Žinau, kad esu mažumoje. Bet mano pusėje Timotiejus ir voratinklio architektų taryba.

„kompiuterinis neraštingumas“ tėra ant kitų pečių suversta atsakomybė už problemą, kurią sukūrė „informatikai, kuriantys sistemas kitiems informatikams“

Šita problema tikrai aštri, pritariu. Bet langas yra vienas iš esminių kompiuterio skirtumo nuo televizoriaus dalykų. Nuolatinis maximize yra kompiuterinis neraštingumas, tikrai (amen).

Švietimo sistema mėgsta praleisti paprastus pamatinius kasdienius dalykus kaip niekingus ir puikuotis brangiais sudėtingais ir retai naudingais dalykais. Diplomuoti „vartotojai“ taip pat puikuojasi MS Office Pro, nors ir Amerikoj neišnaudoja nė 10% jo savybių. Dar neperpratę sisteminio meniu, nežino apie tile windows, apie duomenų susiejimą tarp dokumentų, nemoka naudotis nė tabuliacijomis — Wordpad pirma reiktų suvaldyti. Tiek programuotojui, tiek daktarui, tiek ir pradinukui.

kaip mano smegeninėje susiformavo HTML elementų išdėstymas per <table>? Kodėl man natūraliai nekyla jokių idėjų kaip būtų įmanoma atlikti puslapio elementų išdėstymą ne su <table>?

Gal idėjos kyla tik labai protingos. Nes paprastus raštus patogiau skaityti viena skiltimi (ne popieriuje, o kompiuteryje, ne iki galo atlapotame, o normaliai pravertame lange).

Neseniai Aidas išvertė gerą pamokėlę šiuo klausimu. Daugiau panašių patarimų ir paaiškinimų — internautų pagalbos rodyklėje, straipsnio, prasidedančio „HTML“, antroje eilėje.

99 proc. visų puslapių padaryti su <table> — tai gal tai epidėmija? O gal atvirkščiai — pasipūtusių profesionalų paistalai apie tobulybę, kurios vistiek neįmanoma pasiekti, nes tai užims per daug brangaus laiko?

Rašyti tinklapius taisyklingai, prasminėmis HTML žymomis ir bendru (išoriniu) išvaizdos CSS aprašu — yra gerokai lengviau, paprasčiau prižiūrėti, pigiau ir naudingiau.

Daktaro Rimanto diagnozuotą teiblekuliozės pandemiją sukelia dvi pagrindinės priežastys:

1. įprotis žiūrėti į kompiuterio ekraną kaip į televizorių (atvėrus langą iki galo) ir noras skaityti kaip laikraštyje (o platų popierių juk tenka skaidyti į daugelį skilčių);
2. požiūris į savo gamybos svetainę kaip į meno kūrinį, siekiant ne aiškumo, patogumo ir kitokio dalykiškumo, o norint nustebinti draugus, sužavėti užsakovus ir perspjauti varžovus.

Nepagydomi teiblekuliozės ligoniai yra bulvarinės reklamos agentūros, o dailininkų gal ir neverta gydyti.

— Vladas