‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Paskaitos » Santvarka » Globa » 33 nr.
Per Bylund Apie socialinių garantijų ir teisių į išlaikymą pražūtingumą:
Švedija tapo nesavarankiškų valstybės išlaikytinių šalimi —
, 2006-05-31.

Kaip gerovės valstybė sugadino Švediją

Turinio rodyklė
  1. Gerovės valstybės vaikai
  2. Gerovės valstybės anūkai
  3. Socialinė atsakomybė
  4. Priklausomybės ekonomika

Senyvi žmonės Švedijoje sako, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Nepriklausomumas ir sunkus darbas buvo įprastas doro gyvenimo ir moralės supratimas. Taip buvo mažiau nei prieš šimtą metų.

Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Ji didžiavosi tuo, kad niekad neprašė pagalbos, kad visuomet galėjo pasikliauti savimi ir savo vyru, kad jie visą gyvenimą galėjo pasirūpinti savo šeima. Esu laimingas, jog, būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Ji niekuomet niekam nebuvo tapusi našta.

Gimusi 1920 metais, mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą, kurie išliko nepriklausomi savo gyvenime, kad ir kas atsitiktų. Jie buvo vieninteliai savo likimo šeimininkai. Toji karta išgyveno vieną ar du pasaulinius karus (nors Švedija nė viename nedalyvavo) ir buvo užauginta vargingų Švedijos ūkininkų ir darbininkų. Jie liudijo Švedijos „stebuklą“ ir buvo jo varomąja jėga.

Dėl savo moralės jie galėjo ištverti bet kokias sąlygas. Jeigu nepajėgė išgyventi iš savo algos, jie tik dirbo sunkiau ir ilgiau. Jie buvo savo gyvenimo architektai ir statytojai nepaisant to, kad tai dažnai reiškė sunkų darbą ir, atrodytų, kartais beviltišką padėtį.

Mano močiutės kartos žmonės buvo pasiruošę padėti reikalingiems pagalbos, net jei patys per daug neturėjo, tačiau patys būtų atsisakę jiems siūlomos paramos. Jie didžiavosi galėdami pasirūpinti savimi ir niekad neprašyti pagalbos; jie brangino kitų žmonių nepriklausomumą. Jie suvokė, kad neturėjo teisės prašyti pagalbos, jei patys nesugebėjo prasimaitinti.

Tačiau kažkodėl jie patikėjo politikų pažadais aprūpinti „silpnuosius“ — tuo metu tokia žmonių kategorija nė neegzistavo. Kas gi prisipažintų esąs nepajėgus pasirūpinti savimi? Švedijos senoliai buvo geraširdžiai, darbštūs žmonės ir, matyt, galvojo, kad nedidelė auka vargingesniems už juos pačius būtų geras samarietiškas poelgis.

Teoriškai tai turbūt suprantama ir net pavydėtina. Mano seneliai ir jų tėvai jau tada dalyvavo privačiuose vietos tinkluose, organizavusiuose finansinę paramą reikalingiems sveikatos priežiūros ar ką tik praradusiems darbą. Sunkiais laikais, tokiais kaip nuosmukis ar greiti socialiniai pokyčiai, tai buvo našta, tačiau ji buvo savanoriška ir prisiimama jų pačių labui. Tokia savitarpio pagalba plačiu mastu tikriausiai atrodė gera idėja nepaisant to, kad turėjo būti priverstinai finansuojama iš mokesčių.

Problema su sukurta gerovės valstybe yra ta, kad ji dramatiškai pakeitė žmonių gyvenimus ir iš esmės paveikė jų moralę. Gerovės valstybė galėjo būti sėkmingas projektas, jei žmonės būtų išsaugoję savigarbą ir moralę, reikalaujančią pasirūpinti savimi ir siekti pagalbos tik tikrai esant reikalui. Kitaip tariant, gerovės valstybė galėtų veikti tik ceteris paribus pasaulyje. Ji būtent tai ir suponuoja. Tačiau pasaulis nuolat keičiasi, todėl gerovės valstybėje žmonės turi būti stipresni ir morališkai pranašesni už visuomenes, kurios gerovės valstybės neturi.

Deja, tai dar nebuvo įsisąmoninta. Ir nėra iki šiol. Viskas — savigarba darbe ir šeimoje — buvo traktuojama kaip natūralus dalykas; šiuo požiūriu tai atrodė geras sandėris. Mūsų seneliams buvo pasakyta, kad viskas, ką jie turėjo daryti, — palikti politiką (ir truputį valdžios) politikams. Labai gaila, bet atrodo, kad šis argumentas švedų visuomenėje iki šiol galioja; švedai paprastai sveikina pasiūlymus suteikti daugiau valdžios politikams ir netgi yra linkę prašyti didesnių mokesčių.

Dora pasaulėžiūra jau seniai yra išnykusi. Ji buvo visiškai sugriauta per kiek daugiau nei dvi kartas dėl valstybės socialinių pašalpų ir teisės į socialinę rūpybą.

Gerovės valstybės vaikai

Mano senelių kartos vaikai, tarp jų ir mano tėvai, greitai įsisąmonino ir priėmė naują moralę, pagrįstą valstybės socialinės sistemos teikiamomis „teisėmis“ į socialinę rūpybą. Nors vyresnioji karta nesutiktų būti priklausoma nuo kitų (įskaitant valstybės rūpybos pašalpas), ji mielai siuntė jaunesniąją kartą į valstybines mokyklas. Esu tikras, kad jie niekad nemanė turintys „teisę“ gauti išsilavinimą savo vaikams. Verčiau jie sutiko priimti ir vertino tai, kad jų vaikai turės galimybę, kurio jie patys niekad neturėjo — galimybę, teikiamą „nemokamo“ švietimo.

Taigi mano tėvų karta lankė valstybines mokyklas, kur mokėsi matematikos ir kalbų bei valstybės socialinės rūpybos pranašumo ir valstybės moralės. Jie perprato, kaip veikia gerovės valstybės mašina, ir įgijo visiškai naują (klaidingą) supratimą apie teises: visi piliečiai turi teisę — tik dėl to, kad yra piliečiai, — į išsilavinimą, sveikatos apsaugą, nedarbą ir socialinę apsaugą.

Jie buvo mokomi, kad būti individu reiškia turėti teisę į paramą tenkinant asmeninius poreikius. Jiems buvo sakoma, kad kiekvienas turi teisę į visus išteklius reikalingus siekiant asmeninės ir visuomeninės laimės. Ir kad kiekvienas turi turėti teisę, kol dirba, atiduoti savo vaikus į valdiškus darželius, idant kiekviena šeima galėtų užsidirbti dvi algas (bet neturėti pakankamai laiko auginti savo vaikų). Vyresniajai kartai „gero gyvenimo“ galimybės, bent jau finansinės, atrodė didžiulės.

Ši nauja moralė paplito tarp žmonių ir tapo „natūralia“ būsena, bent jau jų galvose. Ši karta, gimusi per du ar tris dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, moralės ir filosofijos požiūriu tapo akivaizdžiai kitokia negu jų tėvų karta. Jie priprato prie spartaus pokario ekonomikos augimo (dėka to, kad švedai neįsitraukė į karą) ir prie nuolat didėjančių teisių į socialinę rūpybą greitai augančioje valstybėje. (Tam, kad išlaikytų gerovės valstybės augimą ir patenkintų visuotinę pašalpų paklausą, 1970-aisiais ir 1980-aisiais Švedijos vyriausybė kelis kartus devalvavo valiutą.)

Užaugusi ir atėjusi į darbo rinką, ši karta iš esmės padarė dvejopą poveikį visuomenei: padidėjo visuomenės spaudimas už progresyvesnę politiką ir išryškėjo didelio masto visuomenės nesugebėjimas užauginti nepriklausomus ir dorus vaikus, sugebančius būti savo gyvenimo šeimininkais.

Tuo metu moraliniai ir filosofiniai pokyčiai visuomenėje tapo akivaizdūs. XX amžiaus pradžioje socialdemokratai — išsaugoję Švedijoje politinę hegemoniją per visą šimtmetį (ir vėliau) — reikalavo mokesčių mažinimo, kad dirbantieji būtų išlaisvinti nuo nereikalingos naštos. Tačiau dabar jie pasikeitė ir tapo partija, propaguojančią didesnius mokesčius ir socialinę rūpybą, labiau „išlaisvinančią“ socialinę reformą. Rinkėjai — gerovės valstybės vaikai, priklausomi nuo jos logikos sistemos, — pritarė didesniems mokesčiams, kurie greitai pakilo iki 50% ir daugiau. Ir jie reikalavo socialinių pašalpų mokesčių mokėtojų sąskaita, kad jiems būtų su kaupu atlyginta už šiuos didesnius mokesčius.

Gerovės valstybės vaikams užaugus ir įsitraukus į politiką, prasidėjo masiški politiniai pokyčiai. 1968-ųjų metų ganėtinai komunistinis studentų sukilimas tapo šios radikalios kartos epochos, reikalaujančios daugiau valstybės perskirstymo, kulminacija. Jie neprisiėmė jokios asmeninės atsakomybės už savo gyvenimą ir niekad nemanė turintys pasirūpinti savimi. „Man reikia“, jie teigė, ir šis reikalavimas jiems tiesiogiai suponavo teisę patenkinti savo poreikius — ar tai būtų maistas, ar pastogė ar naujas automobilis.

Mano tėvai kažkokiu stebuklingu būdu paveldėjo daugiau „senosios“ moralės, o dauguma jų bendraamžių, ypač jaunesni, visiškai skiriasi nuo savo tėvų kartos. Jie yra gerovės valstybės vaikai ir gerai išmano socialinių pašalpų, į kurias turi „teisę“, sistemą. Jie nesusimąsto apie tai, iš kur ateina šios pašalpos, tačiau skeptiškai žiūri į politikus, kurie, jų manymu, gali jas atimti. „Pokyčiai“ greitai tapo blogu žodžiu, nes jie būtinai reiškė sistemos, nuo kurios žmonės yra parazitiškai priklausomi, pasikeitimus.

Su šia karta anksčiau išpažintą tiesą, kad vartojimas ateina gamybai iš paskos, pakeitė įsitikinimas dėl nepalaužiamos prigimtinės „žmogaus teisės“ į valstybės teikiamas socialinės rūpybos paslaugas. Galingų profsąjungų dėka dirbantiems švedams kasmet pakeldavo atlyginimus nepriklausomai nuo jų realaus darbo našumo, o laikui bėgant kasmetiniai algų didinimai tapo norma. Negavę didesnių algų, žmonės jautėsi „nubausti“ blogų darbdavių ir vis dažniau reikalavo teisinės pagalbos kovoje prieš darbdavius. Žmogus turi „teisę“ į didesnį atlyginimą kitąmet lygiai taip pat, kaip ir esamas uždarbis turi būti didesnis nei gautas praėjusiais metais. Tuo buvo tikima.

Kaip matėme, prieš pasikeičiant šiam supratimui pasikeitė vertybės. Visuomeniniai pokyčiai taip pat pakeitė sąlygas filosofijai. Atsirado keistų ir destruktyvių naujų teorijų. Šios kartos vaikai, gimę 1970-aisiais, 80-aisiais ir 90-aisiais, paprastai buvo auklėjami „laisvai“ (pagal 1968-ųjų idealus), o tai iš esmės reiškė vaikystę „be taisyklių“ ir „be atsakomybės“. Šiai kartai neegzistuoja joks priežastingumas socialiniame gyvenime; ką bedarytum, tai ne tavo atsakomybė — netgi turėti vaikų. Tokia dabar yra jaunoji suaugusiųjų karta Švedijos visuomenėje.

Gerovės valstybės anūkai

Aš pats priklausau šiai, antrajai, gerovės valstybės užaugintai kartai. Esminis skirtumas tarp mano ir ankstesnės kartos yra tas, kad dauguma mūsų nebuvome iš viso auklėjami savo tėvų. Nuo kūdikystės mus augino valdžia valstybiniuose darželiuose, po to siuntė į valstybines mokyklas, valstybines gimnazijas ir valstybinius universitetus; o dar vėliau į darbą valstybiniame sektoriuje ir į tolimesnius mokslus per galingas profsąjungas ir jų švietimo asociacijas. Valstybė yra visur. Daugeliui ji yra vienintelis išgyvenimo būdas, o jos socialinės pašalpos — vienintelis galimas kelias į nepriklausomybę.

Skirtumas nuo vyresnių kartų yra akivaizdus. Mano seneliai filosofiniu ir moraliniu požiūriu gyveno visiškai kitame pasaulyje, o mano tėvai vis dar yra išsaugoję savo tėvų „senojo“ teisingumo jausmo bei gėrio ir blogio suvokimo likučius. Mano kartos tėvai yra tik „dalinai sugadinti“ (ir tai jau yra pakankamai blogai), o mano karta yra visiškai sumauta. Išauklėti pagal globėjiškos valstybės propagandą, o ne pagal mūsų senelių teisingas vertybes, gerovės valstybės anūkai neturi jokio supratimo apie ekonomiką.

Teisingumą „anūkai“ paprastai suvokia taip: individai turi teisę nuolat reikalauti iš visuomenės aprūpinti juos viskuo, ko jiems reikia (arba teikia malonumą). Neseniai per valstybinę televiziją buvo rodoma diskusija, kurios metu gerovės valstybės vaikai ir anūkai kalbėjo apie nedarbą ir bendras problemas, su kuriomis susiduria jauni žmonės įsitraukdami į darbo rinką. „Anūkai“ tiesiogiai reikalavo, kad „seni žmonės“ (gimę vėlyvaisiais 1940-aisiais, 1950-aisiais ir 1960-aisiais) pasitrauktų (t. y. nustotų dirbę), nes savo darbu jie „vagia“ darbo vietas iš jaunimo!

„Gerovės logika“, kuria grindžiami tokie absurdiški reikalavimai, yra maždaug tokia: daroma prielaida, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gerą gyvenimą. Galima daryti išvadą, kad geras gyvenimas sukuriamas nesirūpinant materialiniu turtu, taigi svarbiausia yra gauti socialines pašalpas ir įgyti finansinę „nepriklausomybę“. Finansinei nepriklausomybei užtikrinti, savo ruožtu, reikia prestižinio, gerai apmokamo ir ne per sunkaus darbo; iš to išplaukia, kad geras darbas yra viena iš žmogaus teisių. Žmonės, kurie šiuo metu turi darbą, tiesiogine prasme užima vietą ir trukdo — kiekvienas jų pažeidžia mano teisę į šį darbą. Tokiu būdu kiekvienas asmuo, turintis gerą darbą, yra teisių pažeidėjas, taigi ir nusikaltėlis.

Mes visi žinome, ką galvoti apie nusikaltėlius: juos reikia uždaryti į kalėjimus. Būtent tokio verdikto ir reikalauja kol kas vis dar negausios, bet greitai augančios jaunimo gretos Švedijoje verslo savininkams, kurie nenori jų samdyti, arba vyresniems žmonėms, užimantiems darbo vietas, kurių jie patys trokšta. „Reikia“ progresyvesnių įstatymų.

Tačiau šiai idėjai pritaria ne tik nemokšiškas jaunimas. Gegužės 14 d. nacionalinė profsąjunga pateikė reikalavimą, kad valstybė „perskirstytų“ darbo vietas pasiūlydama šešiasdešimtmečiams valstybines pensijas už tai, kad jie pasitrauktų iš darbo rinkos, o vietoj jų darbdaviai pasamdytų darbo neturinčius jaunus žmones. Profsąjungos skaičiavimais, toks triukas „sukurtų“ 55 tūkstančius darbo vietų.

Tai rodo, kad vienintelis suvokiamas būdas rasti darbo jaunimui yra „išvaduoti“ vyresnius žmones nuo jų darbo; darbo vietų skaičius yra ribotas, o nedarbas auga augant paklausai prekėms ir paslaugoms griežto rinkos reguliavimo pagalba. Gerovės valstybė sukuria įvairių problemų ir konfliktų ir verčia žmones konkuruoti dėl nuolat mažėjančios gerovės. Sprendimas: daugiau reguliavimo ir dar mažiau gerovės. Štai kas atsitinka, kai poreikiai ir norai išstumia nuopelnus ir patirtį visuomenės ir asmeninėje moralėje.

Socialinė atsakomybė

Ši išsigimusi moralė bei realios ir natūralios tvarkos nesuvokimas taip pat akivaizdus ten, kur reikalaujama asmeninės atsakomybės ir pagarbos savo bendrapiliečiams. Senyvi asmenys dabar traktuojami kaip balastas, o ne kaip žmonės ar giminės. Jaunesnioji karta mano, kad ji turi „teisę“ nesirūpinti savo tėvais ir seneliais, taigi reikalauja, kad valstybė nuimtų nuo jų pečių šią naštą.

Dėl šios priežasties dauguma senyvų žmonių Švedijoje gyvena prislėgti ir vieniši. Jie laukia mirties savo namuose arba yra atiduoti į valstybinius kolektyvinius senelių namus su 24 valandų per parą priežiūra tam, kad nuo dirbančios jaunesniosios kartos būtų nuimta našta. Kai kurie šių žmonių praleidžia su savo anūkais ir giminėmis vieną ar dvi valandas per Kalėdas, jeigu jų šeimos teikiasi aplankyti savo „problemėles“.

Tačiau senyvi žmonės nėra vieninteliai, kurie jaučiasi nustumti į gerovės visuomenės periferijas, kol valstybė rūpinasi dirbančiaisiais. Tą patį galima pasakyti apie vaikus, kuriuos tėvai taip pat atiduoda valstybės globai, užuot patys juos auginę ir išmokslinę. Mano motinos — vidurinės mokyklos mokytojos — mokinių tėvai reikalavo, kad ji darytų „ką nors“ dėl įtemptos situacijos jų šeimose. Jie reikalavo, kad „visuomenė“ prisiimtų atsakomybę už jų vaikų auklėjimą, kadangi jie ir taip praleido „per daug metų“ rūpindamiesi savo atžalomis. („Rūpinimasis“ dažniausiai reiškia nuvežti vaikus į darželį 7 val. ryto ir pasiimti juos 6 val. vakare.)

Jie garsiai pabrėžia turintys „teisę“ būti atleisti nuo šios naštos. Problemos, kurias namuose sukelia nepaklusnūs, nevaldomi vaikai, turi būti sprendžiamos klasėje mokyklos personalo ir darželiuose darželio darbuotojų. Vaikai turi būti matomi, bet negirdimi. Jie negali jokiu būdu trikdyti savo tėvų teisės siekti karjeros, praleisti ilgas atostogas užsienyje ir lankytis visuomeniniuose renginiuose.

Tam, kad Švedija turėtų dirbančią ir kuriančią suaugusiųjų kartą, kurią galima apmokestinti (dabartinis mokesčio tarifas, taikomas mažoms pajamoms, siekia apie 65%), Švedijos gerovės valstybė nuolat įgyvendina progresyvines programas, skirtas apsaugoti dirbančiuosius nuo visokių incidentų ir problemų. Laisvė gerovės valstybėje yra gerovės valstybės sukurtas nerūpestingas egzistavimas su dosniomis pašalpomis ir be jokios atsakomybės.

Tai, ką dabar matome Švedijoje, yra visiškai logiškas gerovės valstybės padarinys: dalijant pašalpas ir tokiu būdu atimant asmens atsakomybę už savo gyvenimą, sukuriamas naujo tipo individas — nesubrendęs, neatsakingas ir priklausomas. Taigi, gerovės valstybė pagimdė psichologinių problemų kamuojamą ir moralės stokojančią vaikų populiaciją, lygiai taip pat kaip ir tėvai, kurie niekad neleidžia savo atžaloms susidurti su problemomis, prisiimti atsakomybę ir patiems surasti sprendimus, užaugina priklausomus, sugadintus ir reiklius vaikus.

Ši sugadintų vaikų analogija pasireiškia ir kasdieniame valstybinio sektoriaus darbuotojų, į kuriuos nukreipiami visuomenės reikalavimai, gyvenime. Žinau, kad jauni tėvai dažnai priekaištauja mokytojams dėl to, kad namų darbai yra „nereikalinga“ našta vaikams. Vaikai turi teisę į žinias, bet iš jų neturi būti reikalaujama mokslo, nes tam reikia mokymosi ir pastangų. Mokytojų vaidmuo yra suteikti vaikams žinių, kurias jie gali įsisavinti nemąstydami ir negalvodami apie jas (net nestudijuodami). Žmogus yra „slegiamas“, jei jam reikia kažką daryti pačiam. Sąvoka „reikia“, net jeigu ji išplaukia iš gamtos dėsnių, yra visiškai neteisinga ir pažeidžia žmogaus teisę į nerūpestingą gyvenimą. Pati gamta su savo dėsniais tampa „našta“.

Priklausomybės ekonomika

Toks mentalitetas tikriausiai paaiškina augantį nerealių teorijų, tokių kaip skepticizmas ir postmodernizmas, kur niekas negali būti traktuojama kaip savaime suprantama, populiarumą. Teigiama, kad logika (jeigu ji apskritai egzistuoja) yra tik socialinė konstrukcija, neturinti nieko bendra su realybe ar pasauliu. Šių teorijų didybė yra tame, kad jų negalima įrodyti — ar paneigti. Ką besakytum, tau niekad nereikia prisiimti atsakomybės už savo teiginius. Panašiai niekas negali patikrinti jūsų tezės, niekas negali jos sukritikuoti ar panaudoti. Ji yra jūsų ir egzistuoja tik jums. Ir ji yra teisinga tik jums. Tokios teorijos nauda yra aiški. Taip pat aišku, kad tokių teorijų šalininkams kai kurie dalykai, pvz., egzistencija, yra savaime suprantamas dalykas. Jie niekuomet negyvena savo gyvenimo remdamiesi tik abejonėmis ir „žinojimu“, kad nėra nieko, ką žmogus gali žinoti, kad niekas nėra taip, kaip atrodo. Bet tame, atrodo, ir yra visas grožis.

Tam tikra prasme austrų ekonominės mokyklos atstovų prielaida apie „vertybių subjektyvumą“ buvo suprasta pernelyg tiesiogiai. Šiose „moderniose“ teorijose subjektyvumas yra pamatinis realybės principas, bet ne būdas realybei vertinti ir suvokti. Šis „supratimas“ tiesiogiai išplaukia iš reliatyvios gerovės valstybės vaikų ir anūkų moralės ir logikos. Nėra poreikio kažką gaminti, kad kažkas kitas galėtų vartoti. Ir kažkieno finansuojamos man skirtos pašalpos, kad galėčiau gyventi „gerą“ gyvenimą, nebūtinai reiškia naštą tam kažkam. Galų gale žmogus turi teisę gyventi gerą gyvenimą; ir teisė yra vienintelis pastovus dalykas nuolat besikeičiančiame ir subjektyvumu pagrįstame pasaulyje.

Žiūrint stebėtojo (toks manau esąs) akimis, ši beprotybė turi prasmės: mokymas, kad žmonės neturi jaudintis dėl savo veiksmų pasekmių, sukuria savanoriškai priklausomus individus. Dalindama privilegijas ir pašalpas visiems „niekieno“ sąskaita, gerovės valstybė pagimdė egoistinius monstrus, nuo kurių ji teigia mus sauganti.

Socialiniai gerovės valstybės inžinieriai akivaizdžiai nenumatė galimų moralės ir supratimo pokyčių. Jie tiesiog norėjo sukurti sistemą, kuri garantuotų visiems saugumą; sistemą, kurioje galintys gali ir turi dirbti, kad išlaikytų save, o negalintys taip pat galėtų oriai gyventi. Kas galėjo numatyti, kad progresyvinės reformos, skirtos visiems užtikrinti dirbančiųjų teises ir gerovę XX-ojo amžiaus pradžioje, atsigręš prieš juos filosofiniu ir moraliniu požiūriu? Turi būti akivaizdu, kad niekas neišėjo taip, kai buvo tikėtasi: tiesiog visuomenė nebuvo tokia nuspėjama, kaip buvo spėjama.

Ši naujoji moralė yra akivaizdi priešingybė mano senelių kartos moralei. Pagal naująją moralę nepriklausomybę galima pasiekti tik perduodant atsakomybę kitiems, o laisvę galima pasiekti tik pavergiant kitus (ir save). Socialiniame ir visuomeniniame lygmenyse šios išsigimusios moralės pasekmė yra ekonominė, socialinė, psichologinė ir filosofinė katastrofa.

Tačiau daugeliui tūkstančių švedų tai taip pat yra asmeninė tragedija. Žmonės negali džiaugtis gyvenimu, nebūdami atsakingi už savo veiksmus ir pasirinkimus, o jausti savigarbos ir būti nepriklausomu, neturint priemonių tvarkyti savo gyvenimo, yra neįmanoma. Gerovės valstybė pagimdė priklausomą visuomenę, kuri visiškai nepajėgi susirasti gyvenimo vertybių. Ji nesugeba jausti normalių žmogiškų jausmų — orumo, kilnumo ir užuojautos. Šiuos jausmus, kartu su priemonėmis rasti gyvenimo prasmę, atėmė gerovės valstybė. Tikriausiai tai paaiškina, kodėl tiek daug jaunų žmonių vartoja antidepresantus, be kurių jie nesugeba normaliai funkcionuoti visuomenėje. Ir, matyt, tai paaiškina, kodėl dramatiškai daugėja savižudybių tarp labai jaunų žmonių, kurie niekad nepažinojo savo tėvų (bendras savižudybių skaičius iš esmės nesikeičia). Vis dėlto žmonės niekaip nesugeba įžvelgti problemos ir rasti išeities. Jie, kaip išlepinti vaikai, šaukiasi valstybės „pagalbos“.

Šito mano močiutė niekada nesuprato. Tegu jinai ilsisi ramybėje.

Per L. Bylund

2006-05-31 paskelbė Austrų ekonomikos mokyklos L. Mizeso institutas,
2006-07-14 pakartojo LLRI „Laisvoji rinka“ 2 nr.

Buoria - Audronės Mickutės piešinys
Santrauka:

Seniau žmonės Švedijoje sakydavo, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Taip buvo mažiau nei prieš šimtą metų. Gimusi 1920 m., mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą. Būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Ji niekuomet niekam nebuvo tapusi našta. Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Per tris kartas valstybės globa ir socialinės garantijos visiškai sunaikino žmonių atsakomybę, savarankumą, orumą ir padorumą.

Teiginys:
Švedija tapo nesavarankiškų valstybės išlaikytinių šalimi.
Sritis:
Santvarka: Globa.
Raktažodžiai:
, , , , .
Vietovardžiai:
Švedija.
Pirminis šaltinis:
http://www.perbylund.com/the_library_howthewelfarestatecorrupted_lithuanian.htm
Nuosavybė:
leidžiama neatsiklausus nusirašyti ištrauką su nuoroda į pirminį šaltinį ir autorių.
Autorius:
, 2006-05-31.

galas

‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?