‡ Lietuva internete: žinių talka

visos skiltys:

Žodžio užklausa:

Raktažodžiai

Sava Lietuva
Kaip tvarkytis, kad Lietuva būtų sava

ISSN 1392-9127
Sava Lietuva » Nuorodos » Santvarka » Liberalizmas » 75 nr.

Demokratinės santvarkos teorinis absurdas praktiniais pavyzdžiais

Ačiū Dievui, valdžia atostogauja. Net piliečius ir tuos apima nepaaiškinamas laisvės jausmas – kaip vaikus, kurių tėvai išėjo į svečius ir atsirado šioks toks laisvas plotas – galima ir paišdykauti. Net darbščioji ir nepriklausomoji spauda atsikvėpė, tiesa, iš įpročio vis dar gaudo politikus, ne ten važinėjančius dviračiais, ieško nukritusių nuo dviračių parlamentarų arba persekioja pareigūnus, plaukiojančius ne savo baidarėmis. Atostogos… Siesta… Ramybės metas…

Ir tada į galvą ateina eretiškos mintys – na, visai kaip tiems išdykaujantiems vaikams.

Ar žino tie politikai, kas jie tokie, kas jie yra?

Klausimas skamba grėsmingai. Netgi beveik egzistenciškai. Nors klausimas galėtų tapti ir visai praktinis… Bet atrodo, kad taip ir liks retorinis. Kaip vaikų klausimai – niekas gi į juos iš tiesų nekreipia jokio dėmesio… Pasidžiaugia, kad vaikai jau tokie protingi, kad gražiai klausinėja, bet numoja ranka: et, vaikai. O vaikų ir klausimai vaikiški. Dar betrūksta į juos atsakinėti visu rimtumu. Pavyzdžiui – kai vaikai klausia: kokio laiko yra daugiau – praėjusio ar būsimo? Klausimas tikrai filosofinis, bet, neduok Dieve, partijos imtu atsakinėti į šį klausimą visu rimtumu. Juokai gali ir pasibaigti…

Ko dar galėtų tie vaikai vaikiškai paklausti? Truputį vyresni vaikai, kurie jau mokykloje pilietinio ugdymo disciplinos ragavę, galėtų tiesiai paklausti: ar skaitė tie visokie humanistiniai centro liberalai, ir kairieji centristai, dešinieji socialistai ir demokratiniai nacionalistai vadovėlius? (Reikia pasakyti, kad partijų pavadinimai – yra vaikiški ir sugalvoti, o bet koks sutapimas su realių partijų pavadinimais – visiškai atsitiktinis).

Taigi, ar skaitė? Ar jie žino, kad pavadinimas šiek tiek įpareigoja? Na, nebūna žolėdžių vilkų ir mėsėdžių avelių… Nors kai žolėdžiai ėda žoles, o patys pavirsta mėsa? Mėsa – mėsėdžiams. Mėsa, kuri pagaminta iš žolės? Nors, tiesą sakant, būna net mėsėdžių augalų… Bet jie taip ir vadinasi. Nesivadina ramunėlėmis…

Suprantama vaikiška situacija, kai vaikystėje, paauglystėje norisi pasivadinti kaip nors itin iškilmingai… Norisi išsiaiškinti, kas tu būtum, jei būtum… Ir visiškai suprantama, kad dar nepriklausomybės pradžioje, kai kūrėsi partijos, būdavo nemažai atvejų, kai partijų ideologai samdydavosi teoretikus – partijų programoms rašyti. Aišku, irgi – gana subtili situacija: žmonės kuria partiją, bet nežino, kas jie bus. Jie tik žino, kad nori būti šitais, na, tarkime – antiintervencionistiniais humanoliberalais. Ir todėl jie nori išsiaiškinti, ką reikės daryti, jei jie šitaip pasivadins. Situacija, aišku, vaikiška, bet atleistina – viskas suprantama – augimo ligos, brendimas, dvasiniai spuogai ant partijos vaikystės veido… Nors jau tada būdavo nesusipratimų. Žmonės taip labai norintys vadintis kokiu nors vardu, perskaitę partijos programą staiga suprasdavo, kad jie nėra ir nenori būti tokie. Vadintis tuo partijos vardu – tai jie nori, bet būti tokie – nenori. Štai jums jau nebe tokia juokinga kolizija. Norite vadintis dešiniuoju centro demokratu – nes gražiai skamba, bet būti – nenorite! Įsivaizduojate, jeigu šitaip būtų kur nors futbole? Norite vadintis vartininku, bet būti vartininku nenorite – lekiate į puolimą ir gana. Štai kur gyvenimo tragedija…

O pasirodo – visai ne tragedija. Pasirodo – visai įmanoma. Gali būti kuo nori ir vadintis – kaip tiktai nori. Ir tada teoretikų akys taip ir lieka išplėstos: tai kam reikalingi partijų pavadinimai, kam reikalingos programos – jeigu gyvenime – viskas sau? Viskas savo keliu… Nors kai pagalvoji – tai gal ir reikalingi tie gražieji pavadinimai. Kaip universitetuose, pavyzdžiui – stoja žmogus į teisę. Klausia jo, kur įstojai? Atsakymas: į pasaulinių valdymo struktūrų administravimą ir teisę (pavadinimas išgalvotas, sutapimai – atsitiktiniai). Ot, čia tai atsakymas – skamba! O pavyzdžiui, įstojai į vandentiekio tinklų projektavimą. Kur įstojai? Atsakymas – į kanalizaciją! Argi čia atsakymas? Gėda, ir tiek… Matyt, ir partijų – vienų vardai gražiau skamba nei kitų partijų. Matyt, ir rinkėjų galvose vienų partijų pavadinimai geriau rezonuoja nei kitų – „susitepusių“ partijų. Nors vienas dievas žino, kas tų rinkėjų galvose darosi – kiek jie supranta, kokios tos partijos – bent teoriškai – turėtų būti? Kaip tie rinkėjai kiekvieną kartą susitaiko su kiekvienų rinkimų situacija, kad partijos prieš rinkimus skelbia vienus dalykus, o vykdo visai kitus?

Vaikiškas klausimas: bet kaip tie rinkėjai interpretuoja tuos faktus, kai jų išrinkti (pagal partijos sąrašą!) parlamentarai staiga ima ir iškeliauja nežinai kur – į nežinia kokias partijas ir pradeda vykdyti nežinia kokią politiką? Politiką, kuriai vykdyti jie neturi mandato, nes rinkėjai savo balsais lyg ir įgaliojo juos vykdyti visai kitą – priešingą politiką? Arba kaip atrodo tie, atsiprašant, politikai, kurie nepakeitė pavadinimo – neperėjo į kitą partiją – bet nuo pat pradžių nevykdė rinkimų programos ir rinkimuose deklaruotos politikos, nes jų partija niekada neturėjo nieko bendro su deklaruojama programa? Kas įgaliojo juos šitaip veikti, kas delegavo jiems valdžią – jei mąstysime klasikiniu būdu – kad valdžia neturi jokios kitos valdžios, išskyrus valdžią, kurią jai delegavo rinkėjai? Ką daryti su teiginiu, kad valdžia negali būti savavališka – ji negali turėti „savo valios“ – o tik vykdyti rinkėjų valią?

Dar vaikiškesnis ir jau visai retorinis klausimas: kaip išsiaiškinti, kieno interesams, aišku, ekonominiams interesams, atstovauja kokios partijos. Nes šiaip jau tas atstovavimas turėtų aiškiai būti apibrėžtas programoje ir deklaruojamas vykdomoje politikoje. O čia sakoma, kad partijos jokių specialių ekonominių interesų neturi, nes jos atstovauja grynai politiniams interesams. Arba atstovauja visų žmonių visiems ekonominiams interesams, nes jos atstovauja visiems geros valios žmonėms. Koks nors humanistinis demokratinis liberalocentrizmas. Arba nacionalprisikėlizmas. Visos partijos – atstovauja visiems žmonėms… O lobizmas ir ekonominiai interesai – tai fui, žema. Ir niekas tuo neužsiima, ir tas klausimas – kaka. Suprask, blogas… Kaip ir klausimas, kiek realiai partijos turi narių ir jeigu tiek mažai, tai kaip jos gali atstovauti visiems žmonėms. Arba kodėl, jei jau jos atstovauja visiems žmonėms, tai kodėl ne visi žmonės yra Visų žmonių (arba Visos Tautos Atgaivinimo) partijos nariai… Kvaili, vaikiški klausimai…

O ką, ar ne vaikiškas yra dar vienas klausimas (beje, irgi iš vadovėlio, kurio niekas neskaitė): ar daug yra pasaulyje valstybių, kuriose būtų neatskirtos – įstatymų kūrimo valdžia ir įstatymus vykdanti valdžia? Seni vaikiški vadovėliai rašo, kad tai yra pamatinis demokratijos principas… Kad negali tie patys žmones leisti įstatymus ir juos vykdyti, ir dar patys save kontroliuoti. Kad negali žmogus būti parlamento narys ir tuo pat metu ministras? Kur jam, vargšeliui, sėdėti, kai parlamente svarstoma vyriausybės veikla? Kaip jam – kaip parlamentarui balsuoti už savo vadovaujamos ministerijos įvertinimą? Kaip ir neperskyla į mažiausiai du asmenis toks pilietis? Ar gauna bent jau dvigubą algą už abu darbus – kaip kompensaciją už sudėtingas darbo sąlygas? Gal tik monarchas gali sau vieną dieną išleisti įstatymą – o kitą dieną pats ir įvykdyti ir pats save kontroliuoti – vakare, pavyzdžiui, sakydamas: „Ai, gal mes, karalius, ir be reikalo paskubėjome, galvą nukirtome, bet ką padarysi, atgal nepriklijuosi.“ O čia galvų taigi niekas nekerta ir beveik viską galima pakeisti, atkeisti, atgal priklijuoti. Įstatymus, potvarkius. Arba taip supaprastinti situaciją, kad to parlamento beveik nereikėtų. Pavyzdžiui, algas sumažinti – na, tegu ir krizės akivaizdoje, bet tai reiškia – tiesiog atimti iš žmonių jų atlyginimo dalį, pasakant – kad sutartys tai sutartys, bet dabar ypatinga situacija, ir mes tavo atlyginimą pasiimam, nes mums reikia. Pasirodo, tokiam veiksmui nereikia jokio parlamento sprendimo ar leidimo – Vyriausybė pati pasitvarko, kaip reikia. Antra vertus – o ką čia nuspręstų parlamentas, nes jam, norint įteisinti tokią situaciją, ko gero, tektų priimti įstatymą: „Nuo šiandien jokios rašytinės sutartys nebegalioja! Jei turite kokių rašytinių įsipareigojimų – galite jų nebevykdyti!“ Kaip jums patiktų toks parlamento įstatymas? Gal net Konstitucijos straipsnis…

Ką tokioje situacijoje galvoja pensininkai arba visi kiti – kurie dar ne pensininkai, bet bus pensininkai – jei ta pati Vyriausybė pensinio amžiaus nenukels į pomirtinį gyvenimą, – kai dabartinė Vyriausybė dar nespėjo grąžinti kitų vyriausybių neteisėtai atimtų pensijų – o jau atiminėja iš naujo. Ką galvoja mamos ir visi jauni žmonės, kai anksčiau jiems kalbėjo, kad vaikai – tai visuomenės ateitis, kad valstybės išmokų politika bus skatinti gimstamumą – ir paskatino – o dabar sako: nieko mes jums nemokėsim, susikiškit tuos savo vaikus į vieną vietą…

Kai kvietė žmones imti paskolas ir apsirūpinti būstais, kad valstybei nereikėtų rūpintis žmonių apgyvendinimu, o paskui pasakė – o dabar mes jūsų tuos būstus apmokestinsim – kad nenorėtumėt jokio būsto!

Ko gero, vaikai žinotų, ką daryti su tokiais, kurie tave kviečia – žaiskite, o pradėjus žaisti sako – bet taisyklės dabar bus kitokios. Jie žinotų, ką pasakyti apie žaidimą, kurio viduryje galima pasakyti – „o dabar futbolas“ – ir spirti kamuolį koja, o nubėgus iki aikštės vidurio – surikti – „o dabar žaidžiam krepšinį“ – ir pagriebti kamuolį ranka, o paskui griebti varžovą ir pargriauti, nes, pasirodo, jau imtynės, ir galų gale užtvoti jam kumščiu į akį, surikus: „Tu ką, nematai, kad čia boksas!“ O ar jums patiktų tokios varžybos? Ypač jei visi žaistų, nepranešdami, kad jau pasikeitė sporto šaka, tik tyliai pasikeisdami taisykles, ir ypač, jei šioje aikštėje nebūtų teisėjų, o kiekvienas būtų pats sau teisėjas?

Oi, be reikalo tie tėvai palieka vaikus vienus, oi, be reikalo. Tie vaikai tokių klausimų prisigalvoja, būdami laisvi ir be tėvų priežiūros. Reikia auklėti juos – ir geriausia darbu! Kai gerai padirbės, kai išalks ir užsimanys valgyti – kiti dalykai pradės rūpėti, visai kiti. Duonos ir reginių užsimanys. O geriausia – tai palaukti, kol jie užaugs. Ir tada – jau greitai – nebeklausinės kvailysčių, nes žinos, kad yra klausimų, kuriuos padorioje kompanijoje ir užduoti nepadoru.

Tai kokio laiko yra daugiau – praėjusio, ar to, kuris liko?

Santrauka:

Tikrovės faktų gausa, nepaliekanti vilties nė teorinei demokratijos pagarbai — .

Teiginys:
Faktų gausa nepalieka vilties nė teorinei demokratijos pagarbai.
Sritis:
Santvarka: Liberalizmas.
Raktažodžiai:
, , , , .
Šaltinis:
http://www.bernardinai.lt/?url=articles/98356
Nuorodą įdėjo:
, 2009-08-12.
‡ 2010 „Sava Lietuva“:
  Kas?
  Kaip?
  Kodėl?