Valstybinė kalba – už mokyklos slenksčio?

Lietuvių kalba valstybinės statusą įgijo dar iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, o nuo 1995 metų galioja ir valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Atrodytų, tai pakankamas laiko tarpas, kad šis įstatymas visur tikrai veiktų, kad visi Lietuvos piliečiai išmoktų lietuvių kalbą, galėtų visur laisvai ją vartoti. Tačiau toli gražu taip nėra.

Kai kuriose Vilnijos vietovėse mokymasis valstybine kalba iki šiol neprieinamas dėl lenkiškų savivaldybių priešiškumo, o gyventojai nelenkai dažnai priversti savo vaikus mokyti lenkiškose mokyklose. Taip tebetęsiama šio krašto polonizacija. Į valstybines, savivaldybės ir kitas įstaigas, organizacijas bei įmones kreipiasi asmenys, nemokantys lietuvių kalbos ir verčiantys darbuotojus nori nenori aptarnauti juos nevalstybine kalba. Tai ypač dažna Vilniuje, Visagine ir kitur Rytų Lietuvoje, – užtenka pastovėti parduotuvėje prie kasų ir pasiklausyti, kaip kasininkė ar pardavėja turi kaitalioti kalbą iš lietuvių į rusų ar lenkų. Tikras akibrokštas yra tai, kad pastaruoju metu imami kabinti nelietuviški gatvių, autobusų maršrutų pavadinimai, šiurkščiai iškraipant lietuviškus. Vadinasi, ne viskas gerai su įstatymo taikymu, atsakingos institucijos snaudžia arba neryžtingai dairosi į politikos dangų, kuriame visokie vėjai pučia.

Yra sritis, kurioje valstybinės kalbos įstatymo nuostatos iki šiol apskritai neveikia. Tai – švietimas, jo ikiuniversitetinė pakopa. Valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos iš esmės yra valstybinės įstaigos, o jose, kaip žinome, pagal įstatymą turėtų būti vartojama tik valstybinė kalba, be jokių išimčių. Taigi visas mokomasis ir ugdomasis procesas valstybinėse švietimo įstaigose privalėtų vykti lietuviškai. Tačiau atskiri įstatymo straipsniai to griežtai nenustato, tad turime padėtį, kai Lietuvoje egzistuoja ir nelietuviškos valstybinės mokyklos.

Dėl paties principo, kokia turėtų būti valstybinių mokyklų dėstomoji kalba, kai visoje šalyje yra viena valstybinė kalba, rodos, neverta diskutuoti. Pasaulyje visuotinai taikoma praktika, kai valstybinėje švietimo sistemoje vartojama tik valstybinė kalba. Tai ypač svarbu mažai Lietuvos valstybei ir mažai lietuvių tautai. Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas visų pirma buvo priimtas tam, kad padėtų išsaugoti kitų kalbų gožiamą lietuvių kalbą ne kur kitur, o tėvynėje. Kartu valstybinė kalba tarnauja kaip bendravimo priemonė tarp visų Lietuvoje gyvenančių tautų. Kalba – vienybės motina, pilietiškumo tėvas, – jau per keturis šimtus metų moko lietuviškos knygos pradininkas Mikalojus Daukša. Įvairios Lietuvos tautos bendrai kuria Lietuvos ateitį ir prie to prisideda bendra kalba. Tautinėms mažumoms netrukdoma laisvai skleistis visose gyvenimo srityse: turėtis savo spaudą, organizacijas, draugijas, laisvai rinkti ir būti išrinktoms į visas valdymo grandis. Taip pat turėti ir švietimą gimtąja kalba. Tačiau tam turėtų tarnauti ne valstybinė švietimo sistema.

Tai, kad anuo metu priimtas valstybinės kalbos įstatymas griežtai nenustatė dėstomosios kalbos valstybinėse mokyklose, galima paaiškinti paprastai: visapusiškam ir visaapimančiam įstatymo taikymui buvo reikalingas pereinamasis laikotarpis. Suprantama, 1995 metais visur įdiegti lietuvių kalbą būtų buvę ganėtinai sunku ir sudėtinga. Dabar padėtis jau kita. Praėję šešiolika metų buvo daugiau negu pakankamas laikas tautinėms mažumoms pasiruošti perėjimui prie švietimo valstybine kalba.

Keista, kad nei Švietimo ministerija, nei įstatymų leidėjai neteikia jokių projektų praktiniam švietimo valstybine kalba įgyvendinimui. Šis klausimas tarytum visiškai užmirštas, jo nerasi partijų programose. Paskendę smulkių problemėlių nagrinėjime ir sprendime, mes nebeįžiūrim svarbių, esminių dalykų. O švietimas valstybine kalba kaip tik ir yra vienas esminių vidaus politikos klausimų. Nuo jo priklauso valstybės stiprumas. Arba valstybės dezintegracija ir silpnumas. Tad laikas spręsti.