Lietuviškieji Sokratai: kas jie?
Laikai keičiasi. Antikos Sokratas ir vėlesniems laikams išliko simboline tikrojo išminčiaus figūra. Tačiau kiekvienas laikas turi savus išminties kriterijus, todėl istorijoje Sokrato medis išsišakoja. Vertintojams savo ruožtu nuolatos neduoda ramybės klausimas, ar visi netoli šio medžio surandami vaisiai yra tikri, taigi nuo jo nukritę vaisiai. Todėl šių vėlesniųjų Sokratų autentika yra, kaip sakoma, „sunkus klausimas“, bet galbūt kaip tik todėl jis visada gyvas.
Mūsų laikais tam tikras Sokrato atitikmuo yra vadinamieji intelektualai, kurie ar tai pretenduoja būti, ar tai iš tikrųjų yra dvasinis tos ar kitos visuomenės elitas. Taip esama ir tėvynėje, pas mus. Tačiau kas nežino, kad intelektualai ypač dažnai tarp savęs nesutaria, tai, ką sako vienas iš jų, kitas paneigia ir teigia priešingai, vadinasi, kas vienam išmintis, kitam – tik kvailystė. Tokios diskusijos – tai savotiška intelektualų atranka, jų sokratiškumo tikrinimas.
Paskutinioji tokio tikrinimo banga mūsų padangėje prasirito visai neseniai. Ją sukėlė žmogus, kurio priklausymas mūsų intelektualų luomui niekam negali kelti abejonių,— Tomas Venclova savo publikuotu straipsniu „Aš dūstu“ (žurnalas „IQ“, liepos mėn.). Autorius, nemėgstantis nutylėti ar užglaistyti ko nors iš to, kas, jo įsitikinimu, yra tiesa, pasveria sokratiškojo mąstymo linijos pėdsakus dabartiniuose mūsų tautos dvasinės būklės ir jos tolesnio likimo svarstymuose ir atranda, kad daugelis tuose svarstymuose dalyvaujančių mūsų filosofų sokratiškojo mąstymo kriterijų neatitinka ir todėl tėra „pseudointelektualai“. Šis vertinimas įgijo didžiulį pagreitį įtraukdamas į karštas diskusijas daugelį kitų mūsų autorių. Diskusijos buvo tikrai įdomios, todėl pats jų išprovokavimas – neabejotinas T.Venclovos nuopelnas.
Nemėgindamas čia tų diskusijų pratęsti, o tuo labiau nesijausdamas galįs prabuoti mūsų intelektualų mąstymo kokybės, noriu pasakyti porą pastabų apie tų diskusijų apibrėžtumą. Kartais sunku atsikratyti minties, kad galbūt ir patį šį dusulį, ir įsisiūbavusių diskusijų įkarštį per daug bus paveikę šios vasaros karščiai. Todėl dabar, karščiams atvėsus, jau galima šalčiau pažiūrėti, dėl ko čia buvo ginčijamasi. Šiaip ar taip, T.Venclovos, pasirėmusio Aristofano komedijos „Debesys“ personažais, sukonstruotas ryšys tarp Sokrato ir Strepsiado dirbtinai konfrontuotų pozicijų, iš vienos pusės, ir dabartinės lietuvybės europėjimo peripetijų, iš kitos pusės,— šis ryšys, šalčiau žvelgiant, nutrūksta. Tai vis dėlto yra dvi labai jau skirtingos temos, todėl pasakykime porą žodžių apie kiekvieną iš jų atskirai.
Pirmiausia – apie Sokratą. T.Venclova daugkart pabrėžia, kad jis kalba apie komedijų rašytojo Aristofano, jo „Debesų“, Sokratą. Ir tai esminga. Kaip žinia, Sokratas kokių nors savo raštų nepaliko, todėl jį mes pažįstame tik iš jo mokinių, daugiausia Platono ir Ksenofonto, veikalų, kuriuose mokytojo mintys ne tik perteikiamos, bet ir interpretuojamos bei atitinkamai papildomos. T.Venclova pasirinko ne Sokrato mokinio, o tik jo amžininko Aristofano interpretaciją, bet kažkodėl nenori jos nuosekliai laikytis. Aristofano Sokratas – sofistas. Sokrato išmintis iš tikrųjų brendo į aikštes išsiliejusiuose šmaikščiuose sofistų ginčuose, kuriuos vertinti tiesos požiūriu jis galiausiai ir ėmėsi.
Tačiau Aristofanui Sokratas tėra sofistas, dar daugiau – pats garsiausias iš jų, visų jų vadas. Aristofanas visus juos pašiepia dėl to, kad, jų manymu, tarp tiesos ir netiesos (bent jau etikos ar politikos srityje) nėra jokio skirtumo ir kad tikras sofistas geba netiesą paversti tiesa. Tai iš esmės tėra meistriškumo, įrodinėjimo technikos reikalas. Todėl Sokratas drauge su mokiniais savo mąstykloje ir lavinasi narpliodami subtiliausius klausimus, pavyzdžiui, kaip išmatuoti blusos šuolio ilgį, kokia anga, priekine ar užpakaline, dainuoja uodas. Beje, mąstydami jie nustato ir tai, kad dievai – tai tik debesys (iš čia – komedijos pavadinimas), kurių vėjų blaškomose konfiguracijose nemokyti žmonės pamato visų savo dievų siluetus…
Ar Strepsiadas, kitas Aristofano komedijos personažas, tikrai yra Sokrato oponentas? Anaiptol. Jie veikiau yra bendraminčiai, o tiksliau – mokytojas ir negabus jo mokinys. Strepsiadą griaužia tik vienas rūpestis: jo sūnus Fidipidas apsėstas arklių ir visokių jų lenktynių aistros, o tai tėvą galiausiai įstūmė į skolas. Artėjant jų grąžinimo terminui pasirodo, kad nei galimybės, nei noro tai padaryti nėra. Čia Strepsiadas ir prisimena greta įsikūrusią iškilių protų mąstyklą, kurios išminčiai geba kreivą kalbą paversti tiesia, neteisybę – teisybe. Sokratas, kuriam reikia mokinių, ir sutinka pagelbėti jam šiame menkame, skolų negrąžinimo, reikale. Deja, Strepsiadas jau senas žmogus, jo protas praradęs lankstumą, ir Sokratas greitai įsitikina, kad kaip mokinys jis beviltiškas. Tada tėvas įtikina Sokrato mokslu užsiimti patį jo skolų kaltininką sūnų, kuris mąstykloje ir išeina visą mokymo kursą.
Skolų grąžinimo (t.y. jų negrąžinimo) problema tapo sėkmingai išspręsta, tačiau bėda ateina iš kitos pusės. Sūnus dabar jau mokytesnis už tėvą ir vieno ginčo metu prilupęs tėvą jis kartu įrodo jam tokio savo poelgio privalumą: juk tėvai sakosi mušą vaikus jų pačių labui, tad ar dar daugiau mušimo nenusipelno proto taip ir neįgiję suvaikėję seniai, tad jų vaikai tiesiog privalą suteikti jiems tokią paslaugą. Priluptas Strepsiadas atranda, kad Sokrato mokymas turi visai nemalonių padarinių ir puola griauti bei padega jo mąstyklą. Beje, Sokrato mokslus išėjęs Fidipidas, kad ir kaip tėvo raginamas, nesutinka jam talkinti šiame reikale. Žodžiu, toks ir tiktai toks yra Sokrato ir Strepsiado, jų pozicijų, jų „idėjų“, konflikto pamatas.
Tad jeigu dabar T.Venclova ėmėsi gražaus užmojo – nutiesti tiltą tarp antikinio Sokrato-Strepsiado tandemo ir dabartinės globalėjančios Europos aktualijų, tai svarbiausioji tų aktualijų tema, atrodytų, yra akivaizdi savaime. Argi ekonominės krizės apimtoje Europoje gali būti kas nors aktualiau negu skolos ir jų grąžinimas. O dar konkrečiau – skolos, kurių nereikėtų grąžinti.
Bėda ta, kad tarp grąžinimo ir skolos esama ryšio: pradėsi negrąžinti, liausis skolinti. Čia ir pasirodo sofistai, aristofaniškieji sokratai, kurie nutrina šį nepageidautiną ryšį įrodydami, kad jie mums skolinti privalo, o mes grąžinti jiems neturime. Ir gal neatsitiktinai mūsų laikais šią išmintį bene grakščiausiai panaudojo Sokrato tėvynainiai graikai: jie įtikino savo ES partnerius, kad jų skolos yra bendras visos sąjungos reikalas. Tiesa, mes šioje srityje (juk tai ne krepšinis!) dar kiek atsiliekame, bet vejamės sparčiai. Kol kas mus daugiau domina, kaip pasiskolinti, o grąžinimą dar galima atidėti.
Bet ir čia be sokratiškosios išminties neapsieisi. Kaip čia neprisiminti kad ir mūsų seimūno, nusitaikiusio į ES pinigus savąja aukštųjų mokyklų reitingavimo kūrimo iniciatyva, kuris savo kritikus, apeliuojačius į kažkokius teisinius ar etinius kanonus, nutildė atskleisdamas jų ryšį su Maskvos ranka. Toks jaunas, o jau Sokratas! Bet imkime aukščiau. Mūsų vyriausybė jau yra sokratiškai atradusi, kad skolinimasis, kad ir už kokius nuošimčius, yra paprastas ir patogus visokių ekonominių negandų įveikimo būdas, nes nemalonioji dalyko pusė – skolos grąžinimas – paliekama kitoms vyriausybėms.
Dar paprasčiau ši problema išrišama valstybės viduje: skolinamasi, pavyzdžiui, iš pensininkų pažadant jiems viską grąžinti, bet jau ir dabar ar daug tarp jų surasi naivuolių, kurie tokiais pažadais tikėtų? Juk dorybė – tai ne skolos grąžinimas, dorybė – pats skolinimasis, kuris visada vyksta pačių skolintojų labui. O tiems, kurie tuo netiki, kuris nors dabartinis mūsų politinis Sokratas išaiškins.
Deja, deja, ši tokia aktuali Sokrato-Strepsiado kadais nužymėta tema dabartiniuose disputuose taip ir liko neišplėtota. Vietoj jos T.Venclova peršoka prie kitos temos – tradicinių Lietuvos vertybių santykio su objektyviomis Europos bei globalizmo vertybėmis. Čia ir atsirandąs principinis ginamų pozicijų konfliktas, kurį autorius apibūdina kaip mūsų tikrųjų intelektualų ir pseudointelektualų savitarpio ginčą.
Pastariesiems (o jų esanti dauguma) būdingas savojo demo, savosios tautinės bendruomenės kultas, tą bendruomenę jie mėgina užkonservuoti ir apsaugoti nuo neigiamų europinio globalizmo ir kosmopolitizmo įtakų. Pirmieji (paminimas tik Leonidas Donskis, „vienas iš nedaugelio“) tam globalizmui yra atviri, mąstanti asmenybė jiems svarbesnė už bendruomenę, tautą. Juos T.Venclova laiko ištikimais Sokrato priesakų tęsėjais, o anuos įvardija kaip Strepsiado šalininkus (nors abu šie Aristofano komedijos herojai tokiame ginče aiškiai yra niekuo dėti).
Šitaip problema pasmaugiama dar jai negimus. Koks gali būti ginčas, jeigu iš anksto žinoma, kad viena jo pusė yra neteisi? Ar verta intelektualams tuščiai eikvoti paraką ir ginčytis su tais, kurie net neverti intelektualo vardo, su kažkokiais „pseudo…“ O jeigu vis dėlto taip daroma, tai, matyt, ginčas turi tokią pat rimtą ir antrąją pusę, taigi svarstoma tikra problema. Tad kokia ji?
Kryptį, kuria einant tą tikrąją problemą galima aptikti, yra nurodęs pats Tomas Venclova. Jis sako: „Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis“. Čia ir atsiskleidžia autoriaus tyčia ar netyčia slepiamas dvireikmiškumas: V.Kavolis niekaip negali būti Aristofano Sokratas, kuris yra tiktai sofistas ir galiausiai komediantas.
V.Kavolis – Platono Sokratas, kuris nesutinka manipuliuoti tiesa ir visomis išgalėmis stengiasi etines vertybes pakelti iki tiesos lygmens. Žodžiu, T.Venclova, sakydamas, kad jis kalba apie Aristofano Sokratą, mintyje nuolatos turi visai kitokį, Platono, Sokratą.
V.Kavolis, mūsiškis Sokratas, bešališkiau ir tiksliau suformuluoja tą problemą, kuri T.Venclovos jos išdėstyme stovi ant vienos kojos, taigi yra truputį luoša. Čia galima pasiremti V.Kavolio „Sąmoningumo trajektorijų“ pabaigoje pateiktomis, dar sovietinėje Lietuvoje išryškėjusiomis dviem lietuviškosios tautinės sąmonės sklaidos tendencijomis, kurias jis įvardija kaip mylinčią lietuvybę ir kritinę lietuvybę, tam tikra įtampa tarp kurių ryškiausiai atsiskleidžia mūsų poezijoje. Pirmosios linijos svarbiausiu reiškėju V.Kavolis laiko Justiną Marcinkevičių, antrosios – Tomą Venclovą.
Nesunku pastebėti, kad šios linijos, kad ir kiek modifikuotu pavidalu, išliko ir dabartinėje Lietuvoje. V.Kavolis:
Meilė ir tiesa – pagrindinė moralinė dilema kiekvienoje galią turinčioje ideologinėje sistemoje. Kaip ir kiekviena autentiška dilema ji nėra pasirinkimas tarp „gėrio“ ir „blogio“, bet tarp dviejų gėrio pavidalų, kurių kiekvienas savyje slepia – bet visiškai skirtingą pavojų: meilė žmonėms gali versti meluoti, o ištikimybė tiesai – neatpažinti žmonių.
Tad porą žodžių apie tuos pavojus, kurie gana aiškiai atsiskleidė minėtoje diskusijoje. Bėda ta, kad kiekviena šios moralinės dilemos pusė noriai akcentuoja kitoje pusėje slypinčius pavojus ir nėra linkusi pripažinti savosios orientacijos pavojų. Todėl neretai ir atsitinka, kad akla meilė ir viskam abejinga tiesa susitinka tarsi du užsispyrę ožiai ant liepto.
Apie mylinčią lietuvybę tykojančius pavojus daug kalbėti nėra reikalo: T.Venclova savo straipsnyje juos nuosekliai atskleidė ir negailestingai išjuokė. Lietuvis, kuris neįsivaizduoja individualios egzistencijos be savo tautos, yra pastarosios viduje ir jam sunkiai sekasi pamatyti savo tautą, jos kultūrą iš šalies, taigi kritiškai ją vertinti. Iš čia kartais ir atsiranda noras, T.Venclovos žodžiais tariant, tautą užkonservuoti, aptverti ją spygliuota tvora.
Globalizmas – dviveidis Janas, lietuvio negali negąsdinti tas jo veidas, kuris atvirai šaiposi iš mažųjų tautų pastangų išsaugoti savo identitetą. Bet išsigandęs jis nepastebi kito, gana malonaus jo veido, skatinančio tautų bendravimą, visas jas turtinančią kultūrų sąveiką. Ir vargu ar šis tautą mylintis lietuvis nežino, kad globalizmo, nors jo ir labai nemėgtum, neužtvenksi kaip ir Maironio upės, o jeigu kas tokią galimybę vis dėlto suvokia kaip realią, tokiam vakarykščio sapno ieškančiam žmogui, to paties mūsų poeto žodžiais, reikia tik palinkėti labos nakties.
Matyt, tik taip reikėtų suprasti ir kai kurių mūsų intelektualų rašiniuose retsykiais suskambančią euroskepticizmo gaidą. Turbūt ir jie patys neginčytų, kad mūsų atsiribojimas nuo ES (neįstojimas į ją ar išstojimas iš jos) čia jau nieko nepakeistų: vakarietiškos sienos per daug menkos, kad lietuvis jų kada tik panorėjęs neįveiktų, o jeigu po to jis, kaip dabar daroma su čigonais (pardon, romais), būtų tremiamas atgal į tėvynę, tai tik dar labiau užgrūdintų nepalaužiamą jo valią.
Bet su nemažesniais pavojais turėtų skaitytis ir vadinamoji kritinė lietuvybė. Kad galėtum būti tikrai kritiškas savo bendruomenės atžvilgiu, tu neturi būti surištas su ja pernelyg glaudžiais saitais, nes kitaip nepajėgsi matyti jos iš šalies. Tokias individualias savybes T.Venclova ir įžvelgia savo piešiamame teigiamame Sokrato paveiksle: mąstanti asmenybė jam svarbesnė už bendruomenę, tautą, jis domisi ne tik savuoju demu, o yra aiškus globalistas ir kosmopolitas.
Tatai, pasak T.Venclovos, esanti bendra, mūsų laikais jau galutinai išryškėjusi istorijos tendencija. Kokie svarbiausieji jos momentai? Laisvi individai (ir ne vien tik tie, kuriuos galima vadinti „mąstančiomis asmenybėmis“) atitrūkstą nuo savo tautos, tauta savo ruožtu vis labiau prarandanti ryšį su teritorija. T.Venclova, nors ir nedrąsiai, prognozuoja, kad ateityje nepriklausomas valstybes galbūt apskritai pavaduos globalinė sąjunga, kurioje tačiau vis dėlto išliks tautiniai skirtumai, tradicijos ir net kalbos (?!).
Aišku, kad tokia „globalinė sąjunga“ galiausiai būtų kosmopolitinė, tad ir kalbos patektų į jas lydantį katilą. Kokios kalbos jame išliktų? Rytietiškasis tautų vadas kažkada aiškiai gudravo sakydamas, kad globalinis komunizmas galiausiai sukurs pasaulinę kalbą, jungiančią savyje geriausius nacionalinių kalbų elementus. Vadui, be abejo, nebuvo paslaptis, kokia kalba globalėja jo sovietinėje imperijoje ir kokių kalbų sąskaita tai vyksta. Nedidelė paslaptis ir tai, kaip šis procesas vyksta dabar globalėjančiame pasaulyje ir globalėjančioje ES: didžiųjų tautų kalbos plečiasi laipsniškai tirpstant jose mažųjų tautų kalboms.
Taigi koks šiame procese yra mažųjų tautų ir jų kalbų likimas, su kokiais pavojais jos turi skaitytis? Maža tauta spaudžiama iš abiejų pusių: iš vienos – ji mažėja netekdama savo narių, iš kitos – silpnėja jai teikiama valstybės globa, nes pastaroji sunkiai įmanoma už valstybės teritorijos ribų. O kalba ir yra bene objektyviausias tautos likimo rodiklis. Visai nenuostabu, kad dėl mažųjų likimo nekvaršina sau galvos dvasiniai ar politiniai didžiųjų valstybių atstovai, bet gana nuostabu, kai karštais tokios dalykų eigos entuziastais pasidaro pačių mažųjų tautų intelektualai.
T.Venclova: „Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti. … Esu poetas, man rūpi lietuviško žodžio likimas.“ Meilė, žinoma, yra tyras jausmas ir jo gelmių niekaip neišmatuosi, bet rūpestį kažkiek matuoti galima – veiksmais. Autoriaus rūpestį lietuvių kalba galbūt geriausiai iliustruoja Lietuvos ir lietuvių santykių su Vilnijos lenkais interpretavimas. T.Venclova net neužsimena apie kadaise Lenkijos priglobtos Vilnijos dalies gyventojų lenkinimą ar lenkėjimą, bet jis įsitikinęs, kad kaip tik įkyrus Lietuvos susigrąžintos teritorijos lietuvinimas buvo svarbiausia joje įsitvirtinusios lenkybės priežastis. Tai gana originalus paaiškinimas.
Analogiškos pozicijos jis laikosi ir įvertindamas neseniai Seimo priimtą sprendimą neįteisinti nelietuviškų rašmenų naudojimo piliečių dokumentuose: tai buvęs apsijuokimas prieš Europą, neretai keliantis jos pasibjaurėjimą. Žodžiu, dešimteriopai stipresnės Lenkijos pastangos žūtbūt užfiksuoti ir lietuviškuose pasuose Vilnijos regiono piliečių lenkiškumą vertos Europos pasigėrėjimo, o Lietuvos gana bejėgės bei sporadiškos pastangos ginantis saugoti valstybėje savo kalbą nusipelno tik jos pasibjaurėjimo. Tikras globalizmo triumfas!
Pabaigai grįžkime prie savo Sokrato, prie V.Kavolio. Tarsi reziumuodamas savo suformuluotą meilės ir tiesos moralinę dilemą, jis cituoja Marcelijaus Martinaičio tekstą: „bet tiesoje aš meilės neturiu / taip, kaip ir meilėje nėra tiesos.“ Ši dilema atrodo neišsprendžiama, bet kaip tik todėl ji ir yra tikroji problema. Jeigu diskusija apsiriboja ir pasibaigia pastangomis vienai pusei paneigti kitą, tai ji pasilieka atvira. Atskirti šias puses galima tik abstrakcijoje, o realioje istorijoje jos viena nuo kitos neatplėšiamos. Todėl ten, kur diskusija būtų linkusi pasibaigti, ji turėtų tik prasidėti.
2010 m. rugsėjo 22 ir 29 d. Delfi.lt