Seniau žmonės Švedijoje sakydavo, kad būti švedu reiškia užsidirbti gyvenimui, pasirūpinti savimi ir niekuomet nebūti našta kitiems. Taip buvo mažiau nei prieš šimtą metų. Gimusi 1920 m., mano močiutė priklausė paskutiniajai kartai žmonių, kurie turėjo tą ypatingąjį orumo jausmą ir tvirtą padorumą. Būdama garbingo 85 metų amžiaus, ji mirė išsaugojusi šį orumą. Ji niekuomet niekam nebuvo tapusi našta. Mano močiutė sakydavo, jog kažkas su šiuo pasauliu pasidarė ne taip. Per tris kartas valstybės globa ir socialinės garantijos visiškai sunaikino žmonių atsakomybę, savarankumą, orumą ir padorumą.