Susiderėdamas dėl paramos „Barclays“ bankui, ūkio ministras skyrė ne savo, ne ministerijos, ne valdžios, o mokesčių mokėtojų pinigus. Ministras privalo pasakyti, koks „dotacijos“ dydis, nes išleisti mūsų visų pinigai. Verslo tarpusavio sutartys gali būti slaptos, tačiau valdžios su verslu sutartyse jokio slaptumo būti negali, nes iš esmės tai yra verslo sutartys su visais mokesčių mokėtojais. Tuomet verslas turėtų apsispręsti: viešos sutartys ir mokesčių mokėtojų pinigai — arba konfidencialios sutartys ir jokių valstybės pinigų. Bet geriausia, kad tokio pasirinkimo iš viso nebūtų — mokesčių mokėtojų pinigai negali būti siūlomi verslui. Čia aš priėjau prie ministro antro argumento, kodėl sutartys turėtų būti „konfidencialios“ — esą jie derasi ir su kitais „partneriais“, ir sutarties atskleidimas „turėtų įtakos tokių derybų eigai“. Palaukit palaukit, negana buvo išleisti neįvardintos sumos vienai kompanijai, tai norit dar padovanoti iš mokesčių mokėtojų prievarta atimtų pinigų dar ir kitoms kompanijoms? Apie kokias derybas dar gali būti kalba, kai mokesčius ir toliau ruošiamasi didinti, pasmerkiant šalies verslą agoniškai mirčiai? Verslo sąlygos visoms įmonės turi būti tokios, kad netektų papirkinėti įmonių, kad čia ateitų. Nes pritraukus kelias užsienio kompanijas užsmaugtų tūkstančių lietuviškų įmonių sąskaita, gyvenimas bus labai vienišas ir nesmagus — Kaetana Leontjeva.